Senoliai šv. Andriejų praminė Saulės grįžtuvių laukimo diena, nes tai pats tamsiausias metų laikas. Saulė kasryt vis vėliau žadina ir anksčiau kviečia poilsio. Etnologas Libertas Klimka sako, kad ši diena simbolizuoja artėjantį ramybės laikotarpį, kuris susijęs su įvairiausiais papročiais.
„Sakydavo, kad šv. Andriejaus diena yra pirmoji žiemos šventė. Senų senovėje buvo tikima, kad tą dieną lokys arba meška gula žiemos miego miegoti. Tai reiškia, kad baigiasi priežiemis ir prasideda žiema. Su tuo susiję daug įvairių papročių – paprastai net Adventas būdavo švenčiamas nuo šv. Andriejaus.
Sakydavo, kad šv. Andriejus smuiko stygas nutraukė – tai reiškia, kad visi pasilinksminimai turėjo būti baigti. Adventas juk ramybės laikotarpis“, – apie dienos reikšmę kalba jis.
Burdavo ateitį
Šv. Andriejus praeityje turėjo ypač stiprią reikšmę lietuvių gyvenime – merginos darydavo įvairiausius burtus, kurie turėjo nulemti ateitį.
„Šv. Andriejaus išvakarėse anksčiau buvo daromi patys įvairiausi burtai - ypač tuos burtus atlikdavo merginos, kad pamatytų savo likimui skirtąjį. Tie burtai buvo įdomūs mitologiniu požiūriu, nes juose atsispindi senovės žmogaus pasaulio įsivaizdavimas“, – sako etnologas L. Klimka.
Anot pašnekovo, žmonėms seniau labai svarbus simbolis buvo šulinys – aplink jį sukdavo ratus, tikėta, kad jame esantis vanduo atspindės ryšį tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio.
„Merginos vakare, temstant eidavo prie šulinio, pasiimdavo saujelę smulkių grūdelių – aguonų, kanapių sėklų ir aplink šulinį apeidavo atbulomis tris kartus ir prieš laikrodžio rodyklę – prieš saulę – šnabždėdamos: „Šventas Andriejau, šventas Andriejau, aguonas sėjau, atsiųsk man padėjėjų darbeliams atlikti“. Taip darydavo tris kartus ir grįždamos pabastydavo kelią link namų sėklomis.
Grįžusios su niekuo nesikalbėdavo ir eidavo miegučio. Tada tikėdavosi, kad susapnuos, kad atjojęs raitelis paprašys pagirdyti žirgą. Kol žirgas girdomas, mergina su raiteliu gali pasišnekėti“, – kalba jis.
Specialistas sako, kad šis burtas simbolizuoja gilias tradicijas, kurios itin svarbios Advento laikotarpiui – svarbus ryšys tarp mirusių ir gyvųjų:
„Tai labai prasmingas burtas, nes buvo manoma, kad šulinyje atsispindi žvaigždės, žvaigždžių takas į anapus. Nes Paukščių takas senovėje buvo vadinamas Vėlių keliu. Šiuo burtu buvo stengiamasi užmegzti ryšį su mirusiųjų pasauliu.
Jų buvo galima paklausti apie ateitį, nes mirusiųjų pasaulyje laikas neina, jis yra tiesiog sustojęs.“
Stebėkite gamtos ženklus
Anot L. Klimkos, šią dieną itin svarbus ryšys su anapusiniu pasauliu – iš ten atkeliauja žinutės, kaip toliau klostysis gyvenimas:
„Sapnas yra būsena tarp gyvybės ir mirties, tokia pusiausvyra. Per sapną žinutė apie ateitį ir ateina iš anapusinio pasaulio.“
Dėl kieme „apsistojusių“ vėlių negalima darkyti gamtos – kirsti medžių, rauti krūmų.
„Ši diena žymi žiemos pradžią, naują etapą gyvenime. Buvo manoma, kad vėlės žiemos metu apsistoja žmogaus sodyboje. Dėl to Advento metu negalima kirsti medžių, nes jie yra tarsi ryšys tarp žemės ir dangaus. Visose žiemos šventėse yra ateities spėjimų“, – teigia jis.
Adventiniu laikotarpiu po gruodžio 13-osios, kada minima šv. Liucija, pradedama spėti ir atidžiai stebėti orus.
„Jei Adventas pažeria šerkšnotų dienų, tai sakydavo, kad bus geras rugių derlius. Jei pasitaiko šaltų dienų, sakoma, kad daržovės gerai užderės“, – gamtos ženklus vardija jis.
„Nuo Šviesos dienos iki šv. Kalėdų žmonės atidžiai stebėdavo orą: manoma, kad kiekviena diena atitinkanti kitų metų eilinį mėnesį. Kokia gruodžio tryliktoji, toks bus sausis, kokia keturioliktoji – toks vasaris, penkioliktoji – kovas ir taip toliau. Svarbu įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia saulė, ir kiek darganoja, siaučia vėjai ir panašiai“, – gamtos ženklus vardija etnologas.
Kadangi Advento laikotarpis paprastai būna rimtiems metas, kaimo žmonės nuo seno įpratę šį periodą sieti su poilsiu. Taip ir žiemos šventės įgauna ypatingą reikšmę – joms neskubama ruoštis, gaminami specialūs valgiai, o žmonės linkę pasipuošti ne tik namus, bet ir patys save.
