Pasak A. Vinokuro, Kaunas, kuriame jis gimė ir augo, visada buvo Sovietų Sąjungos laisvės salelė. Demonstracijos prieš sovietų valdžią čia vyko dar 1956 metais, žmonės nerimo, nenorėjo prisitaikyti prie asmenybę žlugdančio režimo. „Septintojo dešimtmečio viduryje mes, apie trisdešimt menininkų, dailininkų, aktorių, buvome vieni pirmųjų hipių Lietuvoje, – pasakoja pašnekovas. – Auginome ilgus plaukus, mūvėjome plačias kelnes, pasiūtas iš pliušo užuolaidų, vilkėjom gėlėtus marškinius. Aišku, gerokai skyrėmės iš minios, iškritome iš pilko sovietinio konteksto. Tokia buvo mūsų protesto forma, savotiška kultūrinė rezistencija. Eidavome į teatrus, muziejus, skaitydavome eiles. Rinkdavomės sodelyje prie Muzikinio teatro, kur vėliau susidegino Romas Kalanta. Jis nebuvo vienas iš mūsų, bet tai, kad būtent tą vietą pasirinko protestui, rodo, kad galėjo stebėti mus iš šalies.“
Kaip jaunuoliai tapdavo „neįgaliais“?
Jaunimas klausėsi Laisvės radijo, garsiausių pasaulyje roko grupių įrašų. Tuo metu Kaune dirbo Jonas Jurašas, pastatęs „Barborą Radvilaitę“, „Mamutų medžioklę“, kur gana atvirai kalbėjo apie asmenybę žlugdančią sovietų sistemą. Tai skatino patriotinius tautos jausmus. A. Vinokuras pradėjo mokytis pantomimos pas Modrį Tenisoną – režisierių, kuris savo kūryboje naudojo labai stiprius simbolius: apie individo konfliktą su sistema, prievartą, minios valdžią prieš asmenybę. Visa tai taip pat vertė priešintis niveliuojančiai sistemai.
Arkadijus atsimena, kad hipiškai nusiteikęs jaunimas nuolat užkliūdavo milicininkams, draugovininkams, kurie skutimosi peiliukais nurėždavo jiems plaukus ar supjaustydavo kelnes. Hipiai nuolat būdavo išvejami iš Muzikinio teatro sodelio, Laisvės alėjos.
Nekęsdami režimo jaunuoliai visais įmanomais būdais stengėsi išsisukti nuo tarnybos sovietų armijoje. Kauniečiai sugalvojo itin originalų būdą gauti „baltą bilietą“. „Duodavom jaunuoliui išgerti daug kodeino tablečių, vitamino C, nuo kurio veidą išmuša raudonis. Dar plyta patrindavome galvą, lyg būtų gavęs smūgį, trinktelėdavome būgnininko lazdele. Kai žmogus nukrisdavo gatvėje, iš burnos jam verždavosi putos. Pora mėnesių psichiatrinėje pasigydžiusį žmogų atleisdavo nuo karinės tarnybos kaip turintį psichikos negalią“, – sovietmečio istorijas pasakoja A. Vinokuras.
Pats Arkadijus „baltą bilietą“ gavo apsimetęs, kad nemato viena akimi, yra žvairas. „Be to, pasakiau, kad man labai patinka šaudyti į žmones. Jei tik gausiu šautuvą, iššaudysiu visus. Paskui tas „iššaudysiu visus“ tapo mūsų grupelės anekdotu“, – juokiasi Arkadijus.
Kauniečiai taip padėjo nuo karinio tribunolo išsisukti ir aukšto rango Ukrainos karininko sūnui. „Palikęs savo dalinį jis atvažiavo į Kauną. Kaip dezertyrui ukrainiečiui grėsė ilgi metai kalėjime. Atlikome jam procedūrą su kodeinu, „davėm į galvą“, paleidom Vilniuje, Vokiečių gatvėje, kur tuo metu vyko kažkoks filmavimas. Ten ukrainietis nukrito, paskui buvo nuvežtas į psichiatrinę, nuvažiavę ten davėm jam dar daugiau kodeino. Vaikinas prabuvo psichiatrijos klinikoje septynis mėnesius, išėjo turėdamas „baltą bilietą“ ir išsisukęs nuo bausmės. Vėliau jis man atsiuntė padėkos laišką. Jį kuo skubiausiai sudeginau, kad nepakliūtų KGB“, – pasakoja Arkadijus.
Ruošti daugiau specialiųjų pedagogų, mokytojo padėjėjų
Keisti pedagogų nuostatas
Mažinti mokinių skaičių klasėse
Formuoti pozityvų visuomenės požiūrį
Bausmės – už nemeilę sovietų sistemai
1970-ųjų spalį, pasitarę su estais bei latviais, kauniečiai nusprendė įkurti Baltijos jaunimo antisovietinę pogrindinę organizaciją. Visi susirinko Taline. Kaip pasirodė vėliau, tarp jų buvo KGB šnipas, kuris juos išdavė. Arkadijų saugumo pareigūnai sulaikė vos grįžusį į Kauną, kaip ir dešimtį jo draugų.
„Iš anksto buvom sutarę: sakysim, kad važiavom į Taliną žiūrėti koncerto. Tardė visus po vieną. Vis kartojau tą patį – buvom koncerte. KGB majoras pasakė, kad jie ir taip viską žino, pasiūlė parašyti, ką manau apie tai iš tikrųjų. Taip ir padariau: surašiau viską, ką manau apie sovietinę sistemą – kad Lietuvoje nėra nei susirinkimų, nei kultūros, nei saviraiškos, nei demonstracijų laisvės. Klausiau – taip su mumis elgdamiesi norit, kad būtume kartu? Turiu pripažinti: tuokart manęs nemušė, tik baugino ir gąsdino, o vėliau paleido“, – pirmąjį susitikimą su KGB pareigūnais prisimena A. Vinokuras.
1971-ųjų pavasarį hipiai vėl užkliuvo valdžiai. A. Vinokuras į KGB būstinę buvo atvesdintas jėga. Be svarstymo ir teismo jam skirtos dvi savaitės kalėjimo už chuliganizmą. Kalėjime vyras praleido mėnesį. „Ten pirmą sykį patyriau sovietų smurtą. Mane uždarė į geležinę dėžę, keletą kartų su ja numetė ant žemės. Vėliau ištraukę daužė bananų rankenomis per nugarą, pažeidė stuburo slankstelius, nuo tada nuolat kenčiu nugaros skausmus. Nešaukiau, neprašiau pasigailėti, neatgailavau. Kur kas baisiau už fizinį skausmą buvo baimė prisidaryti gėdos“, – sako pašnekovas.
Sėdėdamas kalėjime Arkadijus neteko ir ilgai augintų garbanų – milicininkas nuskuto galvą plikai. Prisimena kalėjime sulaukęs majoro Oleinikovo klausimo: „Esi žydas, kam tau Lietuvos laisvė?“ Arkadijus atsakęs, kad laisvė svarbi visų tautybių žmonėms.
Pasak pašnekovo, aštuntasis dešimtmetis Kaune prasidėjo savotišku atlydžiu. Hipiai gavo patalpas, kur galėjo rinktis, į Lietuvą koncertuoti atvykdavo užsienio grupės. Viskas pasikeitė, kai susidegino R. Kalanta. Prasidėjo žmonių demonstracijos, jas sekė areštai, KGB teroras. „Tuo metu, kai susidegino Romas, buvau Taline. Jau pakeliui namo mane suėmė Talino oro uoste. Paklausė: „Ką, Vinokurai, važiuoji padėti revoliucijai?“ – pasakoja Arkadijus.
Kaune A. Vinokurą uždarė į Karo ligoninės psichiatrijos skyrių. Laikė atskiroje palatoje. „Tuo metu suėmė visus, kurie buvo juoduosiuose KGB sąrašuose. Kai kuriuos pasodino 15 parų, kitus uždarė į psichiatrinę mieste, o aš kažkodėl patekau į Karo ligoninę. Visą mėnesį lašino į akis kažkokį skystį, todėl mačiau tik šešėlius. Mane laikydavo du kareiviai su chalatais, o gydytojas lašindavo lašiukus“, – prisimena vyras.
Arkadijui draudė išeiti iš palatos, neleido skaityti, rašyti – galėjo tik gulėti ir vaikščioti. „Vieną kartą prie ligoninės atėjo mano draugai Kauno hipiai, tai kažkas iš vadovų, matyt, susigraudino, nuvedė mane prie lango, kad pamojuočiau. Jų veidų nemačiau, tik kontūrus, jie stovėjo už tvoros. Tik vėliau sužinojau, kas buvo atėjęs aplankyti“, – pasakoja pašnekovas.
Po kurio laiko Arkadijų gydyti perėmė žydų kilmės pulkininkas: „Jis jau antrą dieną manęs paklausė, ar noriu važiuoti į Izraelį. Pasakiau, kad neišleidžia dėl mano antisovietinės veiklos. Jis pažadėjo, kad išleis bent iš psichiatrinės. Kitą dieną mane paleido.“
A. Vinokuras sako, kad vadinamoji baudžiamoji psichiatrija sovietmečiu buvo įprasta. Arkadijui pasisekė, kad jam neskyrė stiprių vaistų ar kitų procedūrų. „Mano draugą estą Are uždarė į psichiatrijos kliniką be jokio arešto. Jam taikė elektros šoko procedūrą, vos nesulaužė stuburo. Jis grįžo iš ligoninės viską pamiršęs, pasakodavome jam, kas buvo anksčiau. Kai kuriems psichiatrinėje skirdavo labai stiprų vaistą – aminaziną. Tai buvo būdas palaužti, sužlugdyti žmogų kaip asmenybę“, – sako A. Vinokuras.
Būdavo, kad po tokio „gydymo“ žmogus visam gyvenimui likdavo „daržove“. Ir Arkadijų KGB pareigūnai baugindavo – padarysim iš tavęs šizofreniką, būdų tam rasim. „Žinau, kad galėjau likti psichiatrinėje visam gyvenimui, – teigia pašnekovas. – Galbūt pareigūnai vis dėlto jautė man savotišką pagarbą už tai, kad niekada nieko neišdaviau, nepalūžau.“
Užsienyje „baltas bilietas“ netrukdė
Net ir turėdamas „baltą bilietą“, A. Vinokuras būdavo vėl sulaikomas ir tardomas. Dar kartą jis suimtas 1974 metų rudenį. „Maniau, pasodins ir vėl. KGB pareigūnai pagąsdino – jei nevažiuosi į Izraelį, gausi 8 metus kalėjimo. Atsakiau – jei išleisit, tai ir važiuosiu. Po dviejų savaičių su mama ir broliu gavome leidimą išvykti. Tuo pat metu buvo priversti palikti Lietuvą ir Jonas Jurašas, Tomas Venclova, Aleksandras Štromas. Visi – su Izraelio vizomis“, – prisimena Arkadijus.
Sovietų Sąjungoje gautas „baltas bilietas“ nesutrukdė A. Vinokurui tarnauti Izraelio karinėse pajėgose. „Ten tarnauja visi, taip pat – ir turintys fizinę negalią, – tvirtina Arkadijus. – Žmonėms tarnybos vieta pritaikoma net tada, kai jie tegali pajudinti vieną pirštą. Laikomasi nuostatos, kad kiekvienas gali būti naudingas visuomenei, net ir turintis sunkią negalią.“
Iš Izraelio A. Vinokuras išvyko į Švediją, 1998–2001 m. tarnavo Švedijos savanorių karininkų kovos mokykloje. Vėliau padėjo atkurtos Lietuvos kariuomenei. „Mes apmokėme apie 125 Lietuvos karininkus, kurie vėliau tapo generolais, pulkininkais. Esu šaudęs iš visų įmanomų lengvųjų ir prieštankinių ginklų. Kaip matote, nenušoviau nieko“, – juokiasi sovietmečiu neįgaliu laikytas vyras.
Su negalia A. Vinokurui tenka susidurti iki šiol. Jis vaidino Švedijos karališkajame teatre, Stokholmo mokyklose dėstė teatro meną, Lietuvoje ir Švedijoje skaitė paskaitas apie neverbalinę komunikaciją, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėstė kursą „Neverbalinė komunikacija kultūros kontekste“. „Sukaupta patirtis padeda dirbant su negalią turinčiais vaikais. Jie reaguoja į judesį, ne į kalbą, didžioji dalis komunikacijos vyksta per kūno kalbą. Turintieji sunkią negalią gali nesuprasti, ką sakai, bet intuityviai reaguoja į intonacijas. Jų dėmesį gali sulaikyti keisdamas pozas, veiklas“, – aiškina vyras.
Prieš šešerius metus ES lėšomis A. Vinokuras sudarė knygą „Pabėgėlis daugiakultūriškumo kontekste“. Ten jis aiškina žurnalistams, kaip rašyti apie pabėgėlius, analizuoja straipsniuose padarytas klaidas, nurodo, kaip negalima elgtis, rašyti, kalbėti. „Manau, šiame leidinyje žodį „pabėgėlis“ tereikėtų pakeisti į „turintis negalią“, ir ji galėtų tapti vadovu žiniasklaidos atstovams, kaip pristatyti negalią ir neįgaliuosius visuomenei“, – įsitikinęs A. Vinokuras.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
