Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Lengviausia vadovautis apibendrinimais be jokių išimčių, tačiau laimės ir įžvalgumo tai tikrai nepridės, ponia Gražina. Yra ir vyrų, kurie gali pasakyti apie moteris: „Visos jos tokios!“ Suprask, netikusios, nepatikimos, klastingos. Paprastai tokie aptakūs apibendrinimai būna neigiami. Juk ir „vienodi vyrai“ reiškia anaiptol ne „vienodai puikūs“: kiekviena tai kartojanti į tą „vienodi“ sudeda savo karčią patirtį. Bet ar iš tiesų tokios mintys gali sugadinti gyvenimą? Dar ir kaip! Vis girdžiu nūnai madingą posakį „Ką valgai, tas esi“, bet kur kas teisingesne laikyčiau mintį „Kaip galvoji, taip ir gyveni“. Išties lyčių santykiai yra sudėtingi, bet žmonių giminei nuo Adomo ir Ievos laikų tai natūralu. Liūdniau, kai patys be reikalo juos komplikuojame. Seksualumas mums įgimtas, tačiau tai, ką su juo darome, ir kaip su mumis elgiasi kita lytis, lemia pirmiausia mūsų nuostatos.
Mūsų nuomonę apie save sudaro vertinimų pora: vertiname save kaip žmogų ir kaip moterį arba vyrą, nelygu lytis. Kartais šie vertinimai sutampa: „Esu geras žmogus ir patraukli moteris“, o kartais gali ir skirtis: „Esu geras žmogus bet, bijau, nepatrauklus kaip vyras“. Apie kitus taip pat turime tokią „dvigubą“ nuomonę: „Žmogus jis puikus, bet kaip vyras – joks.“ O trumpoje frazėje „Ta gyvatė sugundys bet kurį“ telpa dvi priešingos nuomonės apie tūlą moteriškę: seksualiai patraukli, tačiau kaip žmogus – netikusi.
Yra toks senovės graikų mitas apie karalių Kadmą, Tėbų statytoją, įtaigiai atspindintis šį žmogaus asmenybės dvilypumą. Kadmas buvo karalius ir talentingas architektas, tačiau kaip vyrui jam nesisekė, o jo palikuonis persekiojo panašios, su meilės reikalais susijusios negandos. Vienas iš jų, mums žinomas kaip mitinis karalius Oidipas, kaip jam ir buvo išpranašauta, nužudė savo tėvą ir vedė savo tikrą motiną – tiesa, netyčia. Pažįstu tokį šiuolaikinį Kadmą, puikų architektą: jo projektai nuolat laimi konkursus tačiau, šeimyniniame gyvenime vyras neseniai ir vėl patyrė eilinį fiasko. Viena psichoterapijos grupės, kurią šis lankė, narė jį paguodė šitaip: „Puikiai jus suprantu. Esu ištekėjusi, dirbu mėgstamą darbą, nemažai pasiekiau, tačiau moterimi nesijaučiu.“
Prasta nuomonė apie save, kaip apie vyrą ar moterį, yra mūsų nelaimės šaltinis. Ne vyrai ar moterys, o netikę apibendrinimai gadina mums gyvenimą. Ne stiprioji lytis yra despotiška, o mūsų nuostata jos atžvilgiu, iškreipianti mūsų mintis, todėl ir elgseną. Klaidinga nuostata „Visi vyrai – despotai“ verčia moterį, pagaliau pabėgusią nuo despotiško sutuoktinio ar draugo, ir vėl lipti ant to paties grėblio, kabintis kitam despotui ant kaklo.
Esminės nuostatos dėl vyrų ir moterų yra sunkiai pajudinamos ir pakeičiamos ne tik todėl, kad jos tarsi vienąkart akmenyje išrėžtos dėl tam tikros patirties. Nejučia mes stengiamės jas sutvirtinti savo pačių elgsena, t. y. ir nuolat ieškodami joms patvirtinimo, mat laikome tai tvirta taisykle ir ignoruojame išimtis. Taip nuo despotų nukentėjusi moteris atmeta švelnaus taikaus vienišo kaimyno merginimą, laikydama jį nevyrišku lepšiu. Taigi atidžiau dairykimės aplink ir nesilaikykime įsikibę savo abejotinų tiesų.
