Vandens kietumą lemia kalcio ir magnio kiekis. Kietas vanduo šių mineralų turi daug, todėl skalbimo mašinose, virduliuose ir vamzdynuose gali kauptis kalkių nuosėdos, rašoma pranešime spaudai.
Vandens sudėtis gali skirtis
Minkštas vanduo, priešingai, nepalieka kalkių nuosėdų, bet gali būti agresyvesnis vamzdynams ir kalcio bei magnio jame gali trūkti.
„Kadangi savo laboratorijoje atliekame ir vandens cheminę analizę, galime pasakyti, kad spalva, kvapas ir skonis – pirmieji požymiai, galintys signalizuoti apie priemaišas vandenyje.
Pavyzdžiui, metalo skonis ar rudos apnašos gali rodyti, kad vandenyje per didelis kiekis geležies. Vis dėlto kai kurios medžiagos, tokios kaip nitratai ir nitritai, yra bespalvės ir bekvapės – kad jų yra, galima nustatyti tik laboratoriniais tyrimais“, – priduria laboratorijos specialistai.
LGT atkreipia dėmesį, kad požeminis vanduo Lietuvoje natūraliai pasižymi gera kokybe, bet jo sudėtis gali skirtis priklausomai nuo šaltinio, vamzdynų būklės ar net sezono.
Jei kyla abejonių dėl vandens tinkamumo kasdieniam naudojimui, išsamesnė cheminė analizė gali padėti suprasti jo sudėtį ir įvertinti, ar jis atitinka visus kokybės reikalavimus.
Atsakė, ar saugu gerti vandenį iš čiaupo
Lietuvoje vanduo, tiekiamas tiesiogiai į gyventojų namus, dažniausiai yra saugus vartoti be papildomo paruošimo. Vanduo, skirtas geriamajam naudojimui, paprastai išgaunamas iš giliųjų požeminių sluoksnių. Tokie vandeningieji horizontai yra apsaugoti nuo paviršiaus taršos, todėl tiekiamas vanduo dažnai pasižymi geromis mikrobiologinėmis ir cheminėmis savybėmis.
„Tačiau kai kuriose šalies vietovėse, ypač šiaurės vakarų Lietuvoje, kartais nustatomi padidinti natūralios kilmės fluoridų, boro arba arseno kiekiai.
Nors šie elementai yra natūralūs, didesnės jų koncentracijos gali kelti ilgalaikę grėsmę sveikatai, pavyzdžiui, sukelti dantų arba kaulų pažeidimus. Dėl šių priežasčių vartotojai, gyvenantys tam tikruose regionuose, turėtų reguliariai tikrinti savo vandens kokybę“, – anksčiau rašė Maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT).
Be to, kai kuriuose vandens šaltiniuose gali būti padidintas geležies, mangano, sulfatų, chloridų ar amonio kiekis. Šios medžiagos nesukelia tiesioginės žalos sveikatai, tačiau gali sukelti nemalonų skonį, kvapą ar spalvą.
Pavyzdžiui, didelis geležies kiekis gali suteikti vandeniui rūdžių spalvą ir metalo skonį, o manganas gali sudaryti juodai rudą apnašą vamzdynuose ar ant santechnikos. Taip pat padidėjęs sulfato ar chlorido kiekis gali sukelti vandens drumstumą arba nemalonų kvapą.
Nepaisant šių galimų problemų, geriamojo vandens kokybė Lietuvoje nuolat kontroliuojama, todėl daugeliu atvejų vandenį galima gerti tiesiai iš čiaupo, nevirintą.
Jei vartotojui kyla abejonių dėl vandens kokybės, jis gali kreiptis į savo vandens tiekėją arba savivaldybę, kurie privalo teikti informaciją apie vandens kokybės tyrimus ir saugą. Vandens tiekėjų interneto svetainėse taip pat pateikiami reguliariai atnaujinami duomenys apie vandens kokybę tam tikrose vietovėse.
Kada vanduo iš čiaupo gali būti nesaugus?
„Vandens iš čiaupo saugumas gali būti vertinamas atsižvelgiant į kelis pagrindinius rodiklius, tokius kaip skonis, kvapas, spalva ir skaidrumas. Kokybiškas geriamasis vanduo turėtų būti skaidrus, bespalvis ir neturėti specifinio kvapo ar skonio.
Tačiau šie pojūčiai ne visada patikimai atspindi vandens kokybę. Pavyzdžiui, drumstas ar nemaloniai kvepiantis vanduo ne visada yra pavojingas, o skaidrus vanduo gali turėti kenksmingų medžiagų, tokių kaip padidintas nitratų ar nitritų kiekis.
Nitratų ar nitritų perteklius gali būti ypač pavojingas kūdikiams, nes sukelia methemoglobinemiją – ligą, dėl kurios kraujas negali pernešti pakankamai deguonies“, – informacija anksčiau dalijosi VMVT.
Patikimiausias būdas įsitikinti vandens saugumu yra atlikti laboratorinius tyrimus. Laboratorija gali tiksliai nustatyti, ar vandenyje nėra sveikatai pavojingų medžiagų, ir patikrinti, ar vanduo atitinka teisės aktuose nustatytus saugos standartus.
Jei kyla abejonių, gyventojai taip pat gali kreiptis į vietinius vandens tiekėjus arba VMVT, kurie teikia informaciją apie geriamojo vandens kokybę ir saugumą konkrečioje teritorijoje.
Vis dėlto verta pabrėžti, kad Lietuvos vandens tiekėjai nuolat stebi tiekiamo vandens kokybę, o tai reiškia, kad vandens vartotojai dažniausiai gali būti ramūs dėl jo saugumo. Jei vanduo vizualiai atrodo skaidrus, neturi neįprasto kvapo ar skonio, ir jei nėra indikacijų apie galimus teršalus, jį galima vartoti tiesiogiai iš čiaupo.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
