„Rašėte, kad rizikingomis aplinkybėmis vertėtų pirmiausia pasitikėti intuicija. Bet ar nuojauta negali apgauti? Kelis kartus buvau apsigavusi. Ir kaip žinoti, kad tai nuojauta šnabžda?“ – domisi vilnietė Vida.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
„Pasitikėk, bet tikrink“, – sako liaudies patarlė, tinkama ir šiuo atveju. Intuicija lotyniškai reiškia matymą, kuriuo tarsi įsiskverbiame į žmogaus, reikalo ar aplinkybių esmę. Nuojauta panaši ir į nušvitimą, kurį psichologai vadina insaitu, o kiti žmonės šį dalyką apibūdina paprasčiau: „Staiga toptelėjo galvon“, „Man nušvito“.
Kita vertus, nuojauta labai panaši į numatymą, tarsi savotiška aiškiaregystė. Tad jūs, Vida, visiškai pagrįstai klausiate, ar mūsų numatymas visada atitinka tikrovę, kitaip sakant, ar konkrečiu atveju nuojauta mūsų neapgauna. Tačiau jokie išminčiai nesuteiks patikimų garantijų, kad jūsų vidinė įžvalga teisinga. Tai liečia bet kuriuos iracionalius sielos dalykus.
Kita vertus, yra žmonių, turinčių įgimtą intuicijos dovaną, pasižyminčių galinga nuojauta, kurią galbūt dar papildomai išlavino. Kiti jiems neprilygs net ir labai norėdami, nors galbūt ir turi šią savybę, tik ja nesinaudojo ir vėlokai ją atrado.
Tačiau klaidų neišvengia net aiškiaregiai. O klystama dažniausiai todėl, kad kitam žmogui priskiriamos savos mintys, jausmai, savybės. Linksma ar liūdna, bet neretai kitus matome tokius, kokiais bijome pamatyti save. Mums dingojasi, kad regime žmogų it nuluptą, o iš tikrųjų jame regime patys save. Psichologai tai vadina savojo „aš“ ribų išplėtimu. Labiausiai mus klaidina įsitikinimas, kad viską galime perprasti, kontroliuoti, valdyti situaciją. Tačiau tai – tik iliuzija, kurią maitina šiuo metu vyraujantis „aš“ kaip visatos centro kultas. Mūsų visuomenė kenčia dėl išpūsto „aš“ ideologijos, kiekvienas jos narys rūpinasi tik savimi, dominsi tik savimi ir toliau savo nosies nemato. Apie kokią intuiciją tada galima kalbėti? Kito žmogaus jausena yra sunykusi, o nuojauta, paremta savo minčių ir jausmų perkėlimu kitam, apgauna.
Susidūrus su įtartinu žmogumi ar pakliuvus į keblią situaciją svarbu perlipti per savo „aš“, palikti jį šešėlyje ir tarsi nuščiūti, kad išgirstum ir pamatytum kitą žmogų. Tai labai nelengva: turime išmokti susiturėti, palikti savyje vietos kitam. Tai ir yra erdvė nuojautai skleistis – nuojautai, kuri neapgaus, jei tik neapgaudinėsite savęs dėl savo visaregystės ir visažinystės.
