Nuo seno Velykos buvo švenčiamo kaip mirusiųjų pagerbimo šventė. Tikėta, kad su atbundančia gamta kartu išlenda ir vėlės. Iš šio žodžio kilęs ir Velykų pavadinimas. Žmonės prie kapų atnešdavo margučių. Po pirmojo Perkūno pasirodymo visos vėlės vėl pasislėpdavo. Pagonys Velykas taip pat švęsdavo kaip gamtos prabudimo šventė. Atėjus krikščionybei, Velykos buvo sutapatintos su Kristaus prisikėlimu. neatsiejamas Velykų simbolis – margutis. Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės, kad augmenijai netrūktų saulės, žvaigždės, kad laukams netrūktų šviesos ir naktį, žalčiukai, kad pabustų gyvybė, įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus. Šiaulių pėsčiųjų bulvare sutiktų gyventojų klausėme, kaip jie švenčia Velykas ir kokias tradicijas prisimena.
Genovaitė: „Kaip nešvęsi, Velykų šventė jau į kraują įaugusi nuo pat vaikystės. Einame rytą į bažnyčią, man labai patinka Velykų mišios, patinka giedoti. Paskui tradiciškai grįžę valgome troškintų kopūstų, nes dar mano mama visiems jų patiekdavo Velykų rytą. Žinoma, dažome kiaušinius, skaičiau žurnaluose įvairiausių dažymo technologijų, reikės išbandyti.“
Edvardas: „Švenčiame Velykas, vaikai dažniausiai dažo kiaušinius, suaugę sėdi prie stalo, šnekučiuojasi. Senoviškų tradicijų nežinau, nešvenčiame Velykų pagal visas tradicijas, bet kiaušinius patys dažome, vaikai gauna dovanų. Į bažnyčią taip pat retai vaikštome. Žmona praėjusį sekmadienį, Verbų sekmadienį, ėjo į bažnyčią, tačiau aš buvau išvykęs ir negalėjau nueiti.“
Florentina: „Būtinai kasmet švenčiame Velykas, visi einame į bažnyčią, vėliau renkamės prie šventinio stalo, pietaujame, mušame margučius, pokštaujame. Pas mus Velykos visuomet linksma šventė. Žinau, kad anksčiau vaikai eidavo kiaušiniauti, rinkti margučių, varžytis, kuris daugiau pririnks.“
Monika: „Velykas visuomet švenčiame su šeima, gimine. Kaime einame į bažnyčią. Valgome kiaušinius, ridename. Be kiaušinių dažymo ir jų ridenimo daugiau kokių nors tradicijų nežinau.“
Irmantas: „Dažniausiai Velykas švenčiu pas tėvus arba pas seserį. Visuomet susirenka visa šeima, sukalbėję maldelę pietaujame, daužome kiaušinius, rungiamės, kieno stipriausias. Visi daug kalbamės, pasitinkame pavasarį, atbundančią gamtą. Vaikystėje ridendavome kiaušinius, dabar viskas peraugo į daužymą. Kaime nėra bažnyčios, todėl ne visuomet nueiname.“
Stanislovas: „Šeimoje su vaikais visuomet švenčiame Velykas, einame į bažnyčią, paskui grįžę ridename kiaušinius. Senoviškų tradicijų nežinau, nes ne visuomet Lietuvoje gyvenau. Anksčiau gyvenau Kaliningrado srityje, tad ten Velykos skyrėsi nuo mūsiškių. Ten visi „kala“ po 250 g ir po poros valandų visi „gatavi“ kaip škurliai. Panašiai ir laidotuvės vykdavo. Ten niekas stikliuko mažo nepila.“
