Šį kartą važiuodamas į Tauragę jau žinojau, kad draugai mums yra paruošę kažkokį sriubą, kuris turėtų neapsiriboti tik patiekalų degustavimu kokioje jų pasiūlytoje maitinimo įstaigoje.
Tikiuosi, kad skaitytojai, o ypač vietiniai neįsižeisite skaitydami tolimesnį tekstą, nes visada bandau išlikti sąžiningas ir tai ką galvoju išsakyti be jokių pagrąžinimų.
Tad kai išgirdau, kad draugai visų pirma mus nori pakviesti pažiūrėti Tauragėje filmą, o jau vėliau ten pat restorane papietauti atsakiau, – su nekantrumu laukiu vizito į vietinį kultūrnamį.
O jau nuvykus į vietą, savo didelei nuostabai supratau, kad pastatas į kurį atvykome nieko bendro su tarybinių laikų kultūrnamiu neturi.
O jau užėjus į kino salę ir pamačius karališkus krėslus, į kuriuos sukritę žiūrėsime filmą, mano žandikaulis atvypo iš nuostabos ir jei neklystu užsidarė tik filmui pasibaigus.
Bijau pameluoti, bet jei neklystu draugai už vieną suaugusį sumokėjo 7€, o vaikams sakė bilietai dar pigesni. Tad prisiminus kiek už filmus mes mokame didmiesčiuose ir ant ko sėdime, tai pajutau tokį baltą pavydą tiems, kurie šį kino teatrą turi panosėje.
Kadangi be maisto nei valandos, tai į kino salę įsinešėme ir skanėstų, kuriuos vietoje ir įsigijome.
Jei manote, kad tokiais užkandukais galima užkišti Riebaus katino skrandį, tai atsakysiu, kad labai klystate. Vos išėjus iš filmo mes įsitaisėme „Castle Lounge” kavinėje.
Nesu dizaino specialistas, tad pažiūrėję nuotraukas būkit malonūs savo nuomonę apie interjerą išsakykite komentaruose, o aš susikoncentruoju į maisto analizę.
Kaip matau prie meniu kūrimo padirbėjo vienas iš Lietuvoje žinomų virtuvės šefų – Tomas Ragauskas.
Iš restoranų savininkų pasakojimų žinau, kad dažniausiai virtuvės šefai restoranams sukūrę meniu, pamokinę vietinius virėjus, palieka juos toliau įgyvendinti jų mintis sudėtas į patiekalus.
Liaudiškai tariant: kas tą dieną mūsų kompanijoje „buvo už vairo” gavo mėgautis limonadu ir pieno kokteiliu, o jau kiti du galėjo sau leisti ir rimtesnių gėrimų paskanauti…
Baltojo pelėsinio ir ožkos pieno sūrio rutuliukai buvo mažyčiai, bet tai buvo lyg didelė skonių įvairovės simfonija šiltomis natomis glostanti gomurį.
Jų paskanauti rekomenduoju visiems kas užsuks į „Castle Lounge”.
Kaip kino salė nušluostė nosį didmiesčių kino salėms, taip šios tigrinės krevetės nušluostė nosis daugeliui didmiesčių Pub’ų, kurie ne tik kad nesivargina paniruoti krevetes vietoje, o turi drąsos kepti pusfabrikačius. Baigiant apie tigrines krevetes ktaifi tešloje – skanu, įdomu ir Lietuvoje dar nematyta.
Katinienei į užsakymą įtraukiant tacos aš ją perspėjau, kad tacos būna aštrios, o aštrius patiekalus valgyti ji nėra didelė mėgėja, bet jos pasakymas, – jei bus per daug aštru suvalgysi tu, – mane žinoma nudžiugino.
Didelei mano nuostabai tacos pagal Katinienės žodžius šalia aitriosios paprikos net nestovėjo. Tad dideliam mano liūdesiui tacos gavai paskanauti tik mažą kąsnelį, ir tik tam, kad įsitikinčiau jog ji dėl aitrumo nemelavo.
Katinienei užsakant omarų sriubą į jos tokį užsakymą aš žiūrėjau skeptiškai. Visų pirma kaina tik – 6,00€. Taip ir pasakiau, kad tai lyg pirkti krabų lazdeles ir tikėtis ten rasti sumaltų krabų.
Bet mano didelei nuostabai Katinienė valgydama sriubą joje be midijų ar tigrinių krevečių, jos nuomone, rado ir kelis nedidelius gabaliukus omaro.
Kita dama mūsų kompanijoje valgiusi kreminę pomidorų sriubą gyrė ją už tai, kad pomidorų rūgštelė vos jaučiama ir nedominuoja stipriai sriuboje.
Ir atskirai noriu išskirti skrudintą duonelę patiektą prie sriubų, dėl kurios apžvalgose esu išpeikęs ne vieną maitinimo įstaigą, leidžiančią sau ją patiekti plaukiančią riebaluose.
Jei norit suprasti kas yra gerai paskrudinta duonelė pažiūrėkite į šią nuotrauką.
Tie kas matydami prieš tai apžvelgtas sriubas užsidavėte klausimu, kodėl vienos iš jų valgiau ne aš, rasite atsakymą pažiūrėję į šio milžiniško šnicelio nuotraukas.
Nevalgiau sriubų, nes po užkandžių reikėjo mažytės pertraukos prieš jį, tam kad sustumdyčiau suvalgytus užkandžius į skrandžio kraštus ir paruoščiau talpą šio milžino sutikimui.
Gal vyriška ranka šalia jo nuotraukoje leis jums perteikti šnicelio dydį.
Draugas valgęs aštuonkoji jam turėjo tik vieną priekaištą, tai prieš patiekiant patiekalą į salę buvo kiek persistengta su aliejumi, patiekalą apipurškiant. Tai skoniui įtakos neturėjo, bet lėkštėje vaizdelį kiek pagadino.
Antiena labai patiko Katinienei, nes ji mėgėja saldumynų, tad salstelėjęs raudono vyno – vyšnių padažas jai labai tiko.
O jau draugų užsakytą picą turėjau garbės aš pilna to žodžio prasme – sukarpyti.
Na gerai ne tik sukarpyti, bet ir nemažą jos dalį atsikirpęs suvalgyti.
Toskana regiono picų mėgėjai turėtų čia kepamas picas įvertinti aukštu balu. Kitaip tariant storapadžių picų mėgėjai užsukę čia tikrai nenusivils.
Na ir tos dienos kulminacija buvo desertai.
Ir čia vėl mūsų laukė atradimas, tai – vietoje gaminami levandų – žaliųjų citrinų ledai.
Nesu saldumynų mėgėjas, bet kelis ledų kąsnelius Katinienės visgi išprašiau.
Reziumuoju. Drąsu yra šokti su parašiutu iš didelio aukščio, bet dar drąsiau yra šiais laikais atidaryti prabangų restoraną, o jau virš drąsos yra prie viso to dar ir kino salę pasiūlyti klientams.
O dar kai tokį projektą suplanuoji ir įgyvendini provincijoje, tos drąsos turi turėti dvigubai.
Tikiuosi tauragiškių neįžeisiu pavadindamas Tauragę provinciją, o jei įsižeidėte atsiprašau. Aš asmeniškai pakeliavęs po Pasaulį ir matydamas, kokių didelių miestų jame yra save kaunietį kartais pavadinu kaimiečiu.
Nežinau ar tokiame mažame miestelyje toks projektas turės pasisekimo, nes jam reikia nemažo klientų srauto, o žinant kokia didelė konkurencija yra mieste tam reikia didelių pastangų ir profesionalaus kolektyvo.
Bet tikiuosi, kad dėl tokio skanaus maisto ši kavinė pritrauks ne tik Tauragės gyventojus, bet sulauks svečių ir iš kitų miestų.
Tikiuosi „Castle Lounge” aukštai iškeltą kartelę išlaikys ilgai. Jei neklystu vertindamas šią kavinę 5/5, rašau pirmą tokį aukštą vertinimą ne tik šiame mieste, bet ir jo apylinkėse.
Ir manau čia greitu metu sugrįšiu, nes seku filmų repertuarą šiame kino teatre, ir pasirodžius naujam įdomiam filmui atlėksime su kompanija čia ir vėl.
Dariaus ir Girėno g. 10, Tauragė
Šaltinis: „Riebus katinas”
