Apie Radži apsilankymą kavinėje galite daugiau skaityti čia.
Toje pačioje užeigoje prieš kurį laiką lankėsi ir maisto tinklaraštininkas „Riebus Katinas“, kuris po apsilankymo žodžių į vatą nevyniojo – ši vieta tragiška.
Pateikiame jo įrašą po apsilankymo:
Šis tekstas tiems, kurie senai pavalgė arba nesiruošia greitu metu valgyti, nes perskaitę šį tekstą arba išvemsite tai, ką nesenai suvalgėte, arba apetitas dings mažiausiai visai dienai.
Mėgstu daugelį apsileidusių maitinimo įstaigų vadinti šėryklomis, bet ši kavinė net šalia nestovi tų mano išpeiktų šėryklų. Ši vieta lyg klausimas Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai – kokie pas jus dirba specialistai, jei tokiai vietai ne tik, kad leidžiate dirbti, o jos dar neuždarėte ir neužkalėte langinių, kad tas blogis iš ten nepasklistų po apylinkes.
Apžvalga
Na, jei mano įžanga jūsų neišgąsdino ir jūs nusiteikę sužinoti dar daugiau, kviečiu jus kartu į kavinę „Prie židinio”.
Nepasakysiu, kodėl ši įstaiga pasivadinusi tokiu pavadinimu, nes su Katiniene židinio nepastebėjome nei lauke, nei kavinės viduje.
Viduje vos girdimą muziką slopino virtuvėje mušamos mėsos garsai. Bet tai buvo daroma taip garsiai, kad atrodė jog mėsą ten žmogus muša ne mėsai mušti skirtu įrankiu, o statybine kuvalda.
Padėtos ant palangės plastmasinės gėlių puokštės, greičiausiai, nugula kaip dekoravimo detalės ir ant šventinių, ir ant gedulingų pietų stalų.
O baisiausia visoje tos beskonybės kompozicijoje buvo riebalų tvaikas, kurį gali užuosti vos užsukęs į kavinę. Ir jei jums užrištų akis ir paprašytų rasti kurioje kavinės pusėje yra virtuvė, jūs tą užduotį nesunkiai įvykdytumėte. Reiktų tik pasitelkti į pagalbą uoslę, nes tas tvaikas, keliantis šleikštulį, stiprėja artėjant prie virtuvės durų.
Čia pirmas klausimas valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai: ar šioje kavinėje yra įrengta tinkama ventiliacijos sistema, ir, jei yra, ar ji veikia????
Meniu pasirinkimas
Meniu vartant klausiausi, kaip virtuvėje žmogus, greičiausiai, su didžiule neapykanta darbui toliau tranko mėsą, lyg bandydamas ne mėsą išmušti, o išgauti didžiausią mėsos muštuko garsą.
Katinienės noras nevalgyti šioje kavinėje sustiprėjo, kai mums atnešė gėrimus, nes jos užsisakyta balta kava buvo pigiausia trys viename versija.
Esu matęs aliejuje plaukiančias sriubas ir to priežastis, pakepinus produktus, nenusausinus jų nuo aliejaus, juos suverčiant į sriubos puodą, bet tikrai nežinau, kokį tauką pylė į šią šiupininę, nes tas glitnus riebalas, kuris buvo pagrindinė tos sriubos sudedamoji dalis, buvo baisus ir vėlėsi burnoje.
Vienas sriubos šaukštas ir šiupininę nustūmiau į šoną.
Charčio be panašaus glitnaus tauko galėjo pasigirti tuo, kad joje matomai buvo supiltas visas pakelis aitriosios paprikos miltelių.
Esu iš tų, kurie toleruoja aitrius patiekalus, bet aitrumas turi kažkokias ribas.
Pamenu Vilniuje, vienoje maitinimo įstaigoje užsakęs wrapą su „super duper” aitriųjų paprikų priedu, pasirašiau dokumentą, kuriame nurodžiau tai, jog jei mano sveikatai kas nors atsitiks valgant tą wrapą, tai pretenzijų maitinimo įstaigai neturėsiu.
Panašiai reiktų elgtis ir kavinei „Prie židinio”, tik jie turėtų duoti be mano paminėtos sutarties svečiui pasirašyti dar iškart ir lapą testamentui surašyti.
Sriubas pastūmęs į šoną stebėjau, kaip pro jas praeina padavėja ir, jas nužvelgusi, dingsta virtuvėje, o išėjusi iš virtuvės, į jas vėl pasižiūrėjusi, kuo ramiausiai nueina į kitą kavinės pusę.
Kiaulidėje bent kiaulės kriukteli viena kitai, o čia net specialiai suskaičiavau – padavėja pro mus praėjo 7 kartus ir net neprasižiojo pasiteirauti – kas su sriubomis negerai, iki tol kol neatnešė pagrindinių patiekalų.
Paklaususi,- kodėl nevalgome sriubų, išklausė mano ilgą „litaniją” apie tai, kas sriubose mūsų netenkino.
Jos reakcija į mano išsakytas pastabas mane pribloškė, nes ji nieko nepasakiusi, padėjo pagrindinius patiekalus ir net nenurinkusi sriubų pasišalino.
Toks jausmas, kad žmogus kaip iš po vakar baliuko sunkiai orientuojasi aplinkoje. Kitaip kaip tai paaiškinti??? Kam klausti, jei toliau nesprendi esamos problemos?????
Tiesa, po mano išsakytos kritikos, ji pasišalino į virtuvę ir jai ten užėjus liovėsi mėsos daužymas.
Tuo momentu pagalvojau, kad tuoj prasidarys durys ir iš virtuvės išeis dviejų su pusę metrų dydžio monstras, kruvina ne tik prijuoste, bet ir rankomis iki alkūnių pramirkusiomis tuo raudonu skysčiu, vienoje rankoje laikantis tą pačią kuvaldą, kuria trankė mėsą, o kitoje jau užvestą benzininį pjūklą ir priėjęs prie stalo ramiu balsu pasiteiraus – TURIT PROBLEMŲ?
Ir tikrai pamatęs tokį vaizdą būčiau nenustebęs. Labiau būčiau nustebęs, jei iš virtuvės pasipuošusi balta prijuostę būtų išėjusi kokia smulkutė virėja.
Būna, kad kur po prastų užkandžių, visas viltis sudedu į pagrindinius patiekalus, tikėdamasis kad jų pagalba kavinei pavyks reabilituotis, bet šioje kavinėje po baisių sriubų tokių vilčių nepuoselėjau lyg nujausdamas, kas mūsų toliau laukia.
Tas, kuris tai, ką matote nuotraukose, sugalvojo pavadinti „didikų kepsniu“, greičiausiai net nepasidomėjo, ką žodis „didikas“ reiškia.
Norėdamas kiek praplėsti to tamsuolio žinių bagažą įkeliu tai, ką apie didiko reikšmę rašo žodynas.lt
Didikas – didik|as, didikė dkt. aukštos kilmės asmuo: Karaliaus didikai.
Tad jei karaliaus didikui patiektų tokį kepsnį, jį kepęs virtuvės šefas su pagalbiniais darbuotojais jau po kelių minučių būtų pasodinti ant kuolų ir sėdėtų ant jų tol, kol nesuvalgys jiems įduotus, jų pačių ką tik pagamintus „Didikų” kepsnius.
Kokią mėsos atlieką panaudojo kepsniui nepasakysiu, nes aštuoniukę primenantį pjausnį, vargu, ar iš nugarinės pavyks išpjauti, nebent jį pjausite šaukštu.
To glitnaus riebalo, kurio buvo gausiai „gardintos” sriubos, buvo prigėrusi ir mėsa.
Pirmą kartą gyvenime pabijojau net paskanauti kepsnio, man pakako vaizdo ir tauko tvaiko, kurio nesugebėjo užgožti sūris.
Bet va vištienos šašlyko išvaizda buvo visai kitokia. Man net apetitas atsirado jį paskanauti, bet mane aplenkė Katinienė, atpjovus gabaliuką ir jau po pirmo kąsnio pasakė, kad vištienos skonis kažkoks keistas.
Paskanavęs aš tik patvirtinau jos abejones, nes vos vos prasiveržianti rūgštelė nebyliai mus įspėjo, kad vištiena jau senai iškeliavusi anapilin, ir jei nenorime, geriausiu atveju, dienos praleisti tualete, o blogiausiu, lėkti iki ligoninės, geriau daugiau su šituo šašlyku neeksperimentuoti.
Ryžiai sukibę gumulais davė suprasti, kad jie virti ne šiandien ir kad mūsų šaldytuve ne viena vištiena kelias dienas laukė…
Apibendrinimas
Reziumuoju. Jei turite kokių priešų, kurių nekenčiate iki tiek, kad linkite jiems gyvenime pačio blogiausio, atsiųskite juos į kavinę „Prie židinio”, tai būtų jiems didelė bausmė, kurią jie dar ilgai po to prisimintų.
Didesnio pažeminimo nei šioje vietoje jie nepatirs niekur.
Štai ir mums paprašius paskaičiuoti, padavėja jau nebeklausė kas su patiekalais negerai, nes turbūt nujautė, kad aš nieko nebesakysiu.
O kam??? Kam man išsakyti priekaištus, o vėliau stebėti, kaip suraukusi veidą ir nieko nepasakiusi padavėja pasišalina nuo mūsų stalelio lyg niekur nieko.
Vertindamas penkiabalėje sistemoje šitai prasmirdusiai taukais šėryklai rašyti 1/5 negaliu, nes tada pažeminsiu tas įstaigas, kurias įvertinau šiuo žemiausiu balu.
Kavine „Prie židinio” už nepagarbą svečiui, už tragišką maistą, kurio net kiaulėms duoti save gerbiantis ūkininkas negalėtų, esate verti minusinio balo -1/5 ir tą niūrią nuotaiką, su kuria aš rašau šį vertinimą, puikiai atspindi vidurinis pirštas.
Uliūnai, gėlių g.14 , Panevėžys
Teksto autorius: Riebus Katinas, riebuskatinas.lt
