Naujienų portalui tv3.lt vyras papasakojo, kaip gyvena dabar, kaip sekėsi priprasti prie naujosios kojos, su kokiais sunkumais tenka susidurti bei atskleidė didžiausius savo gyvenimo tikslus.
Primename, kad prieš dvejus metus R. Micevičiaus norų ir planų sąraše paralimpinių žaidynių nebuvo. 2021-ųjų vasarą kaitavimo entuziastas dar ramiai skrodė Kuršių marių vandenį ant lentos tvirtai stovėdamas abiem kojomis. Svencelėje kaitavimo treneriu dirbęs vaikinas nė neįtarė, kad gyvenimas netrukus pasikeis.
Lemtinga tapo spalio 15 diena – besitreniruodamas atlikti sudėtingą triuką 10 metrų aukštyje, R. Micevičius rėžėsi į vandenį ir susilaužė kairiąją koją. Per 11 gydymo mėnesių išgyvenęs 14 operacijų, daug skausmo, narkozių ir ilgo laukimo vyras nusprendė, kad geriau koją amputuoti nei gyventi su keliolika centimetrų trumpesne.
Medikams įgyvendinus šį prašymą, R. Micevičių dar ilgai lydėjo fantominiai skausmai, vėliau – priklausomybė nuo nuskausminamųjų.
Visa tai įveikęs, vaikinas dabar savo sprendimu džiaugiasi. Prarastą koją pakeitė protezas, o su juo į R. Micevičiaus gyvenimą grįžo ne tik aktyvus gyvenimo būdas, bet ir primiršta aistra – snieglenčių sportas.
Reabilitacija po kojos amputacijos
Praėjus šiek tiek laiko po kojos amputavimo, prasidėjo reabilitacija: įvairūs pratimai, treniruotės, fizinis kūno stiprinimas. Vyras prisimena, kad tuo metu, kai gulėjo ligoninėje, galiojo ribojimai dėl COVID-19 pandemijos, tad ligoninės palatoje laiką leido vienas.
„Išėjęs pradėjau socializuotis, stiprėti, o po dviejų savaičių išėjęs iš reabilitacijos savaitę pabuvau namuose ir perėjau į antrinę reabilitaciją“, – prisimena Rapolas.
Vaikinas pasakoja, kad antrinės reabilitacijos metu jam padarė protezą, su kuriuo greitai išmoko vaikščioti. Po trijų savaičių reabilitacijos jis visiškai laisvai judėjo be ramento ir pradėjo individualiai lankyti sporto salę.
„Sustiprėjau, nes reguliariai sportavau sporto salėje. Beje, sporto programą sudaryti man padėjo kare ant minos užlipęs ir koją praradęs amerikietis sporto treneris. Kadangi jis turėjo daug patirties fitnese, sukūrė programą, padėjusią grįžti į fizinį aktyvumą ir sustiprėti po amputacijos“, – teigia vyras.
Fizinis aktyvumas neleido galvoti apie psichologinius sunkumus
Vyras sako, kad neakcentavo savo psichologinės būsenos, nes fizinis aktyvumas jam neleido panirti į blogos psichologinės būsenos gelmes.
„Galbūt buvo truputį gėda dėl kojos protezo, tad visiems jos nerodydavau. Jei būdavo vieša erdvė, kur reikėdavo nusirengti, gėdijausi naujosios savo galūnės, nes man pačiam ji buvo negraži.
Laiku bėgant „susipažinau“ su savo naująja koja ir prie jos pripratau. Kadangi 11 mėnesių praleidau ligoninėje, turėjau daug motyvacijos judėti. Kai pamačiau, kad kasdien pajėgiu vis daugiau – tai mane be galo motyvavo“, – prisimena Rapolas.
Anksčiau tv3.lt naujienų portalas rašė, kad Rapolas turėjo du galimus pasirinkimus – kojos amputaciją arba ilgą, sudėtingą gydymą, kuris neužtikrins 100 proc., kad Rapolas galės gyventi pilnavertį gyvenimą.
Vyras ilgai savo mintyse dėliojo abiejų kelių pliusus ir minusus, tačiau galiausiai, paklausęs savo širdies balso, jis pasirinko sunkų, bet daugiau galimybių suteikianti variantą – nusprendė amputuoti koją.
„Pasirinkus gydymą, tektų praleisti ilgus metus ligoninėse, kur man ant kojos būtų sudėtas Ilizarovo aparatas, kuomet su metaliniais žiedais yra prilaikoma koja.
Tai labai didelė konstrukcija, kuri labai daug sveria ir su ja yra labai sunku kažką padaryti. Būčiau fiziškai pririštas prie lovos bent du metus, o po jų, jeigu atsirastų infekcija, pūliavimo židinys, tektų vėl turėti operaciją, o galiausiai vis tiek viskas nueitų iki to, kad tektų koją amputuoti“, – sakė vyras.
Tad paklausus ar vaikinas dėl savo pasirinkimo nesigaili, jis atsako, kad apie gailestį niekada negalvojo. Tai – visaverčio gyvenimo galimybė.
„Gydymo variantas nebuvo užtikrintas, o čia aš žinojau, kas manęs laukia. Tik nesitikėjau, kad bus sudėtingiau nei domėjausi. Yra niuansų, kurių nežinojau, neįvertinau. Galima taip gyventi, tačiau užtrunka, kol pripranti prie naujo gyvenimo būdo“, – išgyvenimais dalijasi R. Micevičius.
Protezo sukeliami sunkumai
Rapolas pasakoja, kad protezų pritaikymas yra nelengvas procesas: jie gali nutrinti, pilnai negali sulenkti kojos. Taip pat, vyro teigimu, jeigu lauke slidu, šlapia ar yra nelygus paviršius, sunku eiti ir gali paslysti.
„Taip pat labai nepatogu judėti duše. Jei prausiesi viešuose, sporto salėse įrengtuose dušuose ir ten nėra įrengtos neįgaliesiems skirtos sėdynės, nėra lengva praustis stovint ant vienos kojos. Kai esi kelionėje ar ilgesniame kelyje, reikia nusiimti protezą, nes jis užspaudžia koją.
Kai įsigyji pirmąjį protezą, praėjus savaitei pamatai, kad trina vienoje vietoje, turi grįžti pas protezų daktarą, kuris yra kitame mieste, tad kartais užtrunka, kol suplanuoji vizitą. O vaikštant su protezu jis dar labiau nutrina ir gydymas užtrunka ilgiau“, – patirtimi dalijasi jis.
Rapolas ruošiasi paralimpinėms žaidynėms
Vyras neslepia, kad kaitavimui vis dar jaučia tokią pat stiprią meilę kaip ir anksčiau. Rapolo teigimu, po nelaimės neatsirado pykčio ar baimės jausmų.
„Traumą gali gauti bet kokioje sporto šakoje, o kadangi kaitavimas man suteikia daug laimės, tai darau ir toliau“, – teigia vyras.
Ne ką mažesnė Rapolo aistra yra snieglenčių sportas. Nors trumpos lietuviškos žiemos ir besidriekiančios lygumos gali trukdyti siekti pergalių šioje srityje, 33-ejų vaikino tai nestabdo. Vyro tikslas – savo įgūdžius pademonstruoti paralimpinėse žaidynėse.
Norėdamas kuo anksčiau pradėti treniruočių sezoną ir sėkmingiau pasiruošti artėjančioms varžyboms R. Micevičius lapkričio pradžioje išvyko į Aschau im Zillertal miestelį vakarinėje Austrijos dalyje.
Ten su mergina ir geriausiu keturkoju draugu įsikūrė kemperyje, o tai itin patogu – jis džiaugiasi galėdamas treniruočių vietą pasiekti vos per kelias minutes.
„Kadangi vasarą jau gyvenau kempinge Svencelėje, nusprendžiau išbandyti tokį gyvenimo būdą ir žiemą. Be to, maniau, kad tai bus gerokai pigiau nei Austrijoje išsinuomoti kambarį ar butą.
Dėl pigumo klydau. Visgi svarbiausia, kad gyvenu vos minutė kelio nuo keltuvų į kalnus, be to, už maždaug 2–3 valandų kelio nuo manęs įsikūręs ir treneris Bradas Watsonas, o žiemos sezonas čia tęsiasi daugiau nei pusę metų – slidinėti gali nuo pat rugsėjo iki gegužės ar birželio“, – pasakoja R. Micevičius.
Pašnekovas pasidžiaugia, kad pranešus apie dalyvavimą paralimpinėse žaidynėse artimieji palaikė gerai – niekas tokiu vyro sprendimu nesuabejojo.
Nesuabejojo ir Rapolo gyvenimo draugė Brigita. Vyro teigimu, ji kartu su juo persikraustė į Austriją, nes visada norėjo pagyventi užsienyje, keliauti – jai patinka toks nesėslus gyvenimas.
„Kadangi dabar gyvename karavane, jai darbą reikėjo pakeisti į nuotolinį, tad perėjo į kitą poziciją. Dabar ji sėkmingai dirba iš Austrijos ir galime laiką leisti kartu, savaitgaliais slidinėti“, – nusišypso R. Micevičius.
