Alytiškio kelionių istorija prasidėjo praėjusių metų rudenį Lietuvoje, Panevėžyje – tada jis pirmą kartą dalyvavo viename iš programos „Erasmus+“ projektų. Vėliau, per nepilnus tris mėnesius – kelionės į Belgiją, Rumuniją, Ispaniją. Ne paskutinis vaidmuo čia tenka ir sangviniškam Algirdo temperamentui: įmanytų – pusę pasaulio išmaišytų! Labai tikėtina, kad kada nors taip ir atsitiks.
Algirdas augo, mokėsi ir iki šiol gyvena Alytuje. Regėjimo sunkumų turėjo jau vaikystėje – nuo trejų metų nemato kairiąja akimi, o mokantis aštuntoje klasėje pradėjo silpnėti ir dešinioji. Po neva nesudėtingos akies operacijos prasidėjo komplikacijos, atšoko tinklainė. Iki 25-erių metų jaunuolis dar šiek tiek matė, dabar jau šešeri metai nemato visiškai.
Gydytojai Algirdą iš anksto perspėjo, kad gali netekti regėjimo, bet perspėjimai viena, o realybė – kita. Panirimas į visišką tamsą niekada nebūna lengvas ir malonus, tačiau tokiais atvejais žmogų apninkanti depresija – nusivylimas gyvenimu, apatija, neveiklumas – jaunuolį kankino neilgai. „Nuo mažens į pasaulį žiūrėjau pozityviai, – pasakoja alytiškis. – Stengiausi iš jo imti viską, ką galima. Netekus regėjimo gyvenimas nesustoja.“
Apakęs Algirdas neatsitvėrė nuo pasaulio abejingumo siena, netroško perdėtos globos ir užuojautos. Dar matydamas susidomėjo kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais. Netekęs regėjimo telefonu naudojosi, pasak jo paties, intuityviai: žinojo, kurioje vietoje apytiksliai yra reikalingas mygtukas. Vėliau sužinojo apie neregiams pritaikytas garsines telefonų programas. Kaune, Valakupių reabilitacijos centro filiale, išmoko dirbti kompiuterio ekrano skaitymo programa „Jaws“ – naudotis kompiuteriu iškart tapo lengviau.
„Telefonas labiau skirtas bendravimui, pramogoms, navigacijai, – sako Algirdas. – Kompiuteriu patogiau naršyti internete, pildyti dokumentus.“ Kaip tik pastaroji aplinkybė Algirdo gyvenime tapo ypač reikšminga.
Didesnės išmokos
Didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas
Nežinau, man tai neaktualu
„Erasmus+“ ambasadorius
Algirdas neslepia – nematant ir gyvenant Alytuje veiklos nedaug: garsinės knygos, laisvalaikis su draugais, poilsis kaimo sodyboje, viena kita konsultacija besimokantiems dirbti kompiuteriu. Visa tai neblogai, bet jaunam žmogui norisi daugiau. Veiklos, saviraiškos galimybių tenka ieškoti kitur. Šitaip naršydamas internete Algirdas aptiko informaciją apie Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų programą „Erasmus+“, skirtą jaunimui ir žmonėms, norintiems dirbti su jaunimu. Programa susideda iš daugybės įvairių jaunimo švietimo, neformaliojo ugdymo, tarpkultūrinio bendradarbiavimo projektų.
Dalyvauti šioje programoje gali visi ES ir net kitų šalių jaunuoliai, internete užpildę atitinkamą anketą ir atitinkantys organizatorių keliamus reikalavimus. Štai kodėl taip svarbu neregiui turėti galimybę internete rasti reikalingą informaciją, savarankiškai užpildyti įvairius dokumentus.
Ilgai nedvejojęs Algirdas nusprendė dalyvauti viename iš „Erasmus+“ projektų ir užpildė prašymą. Šitaip prasidėjo jo draugystė su šia programa, kelionės po Europos šalis, bendravimas su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Tiesa, pirmasis Algirdo „Erasmus+“ projektas vyko Lietuvoje, Panevėžyje. „Viskas buvo nauja, nepažįstama, bet jokių nesklandumų nekilo. Projektas buvo skirtas dalyvių pasitikėjimui ir motyvacijai ugdyti. Bet kokiu atveju pasitikėjimas savimi – svarbiausia. Nesvarbu, kokia projekto tema, be pasitikėjimo savimi, vidinės motyvacijos dalyvavimas jame tampa tuščias, žmogui nieko neduoda“, – pasakoja pašnekovas.
„Erasmus+“ projektuose Algirdas stengiasi atstovauti ne tik akliesiems, bet visiems neįgaliesiems. Antra vertus, pašnekovas primygtinai siūlo neregiams ar kitiems neįgaliesiems dalyvauti ne specializuotuose, o bendruose projektuose drauge su sveikais bendraamžiais. Nauda dvejopa: neįgalusis, patekęs tarp negalios neturinčių žmonių, greičiau ir lengviau išmoksta su jais bendrauti, tampa savarankiškesnis, o įgalieji daugiau sužino apie negalią, ją turinčių žmonių gebėjimus, šią informaciją perduoda kitiems. Jeigu žmogus abejoja, ar apskritai verta pradėti, ar patiks, nebūtina iškart vykti į užsienį, galima rasti projektų Lietuvoje.
„Jeigu dalyvauji šioje programoje, tampi lyg ir jos ambasadoriumi, – sako Algirdas. – Visada stengiuosi, kad kuo daugiau neregių ir kitų neįgaliųjų sužinotų apie jos siūlomas galimybes. Neįgaliesiems tai puiki proga pakeliauti, pabendrauti su naujais žmonėmis, patirti naujų įspūdžių ir daugiau sužinoti. „Erasmus+“ yra neformalusis mokymas: mokaisi veikdamas, gaudamas ir kitiems perduodamas turimą patirtį.“
Pasak Algirdo, niekada pats vienas žmogus visos jam naudingos informacijos nesusirinks, todėl labai svarbu, kad ta informacija atitekėtų iki toliau nuo didesnių miestų gyvenančio neregio. Apie „Erasmus+“ projektus Algirdas jau pasakojo Alytuje, Jaunimo dienos centre, Lietuvos aklųjų bibliotekoje Vilniuje.
Atsiskleidė naujos galimybės
Įkvėptas Panevėžyje vykusio projekto patirties, Algirdas nesirengė sustoti: lapkritį su bendraminčiais iš Lietuvos keliavo į „Erasmus+“ projektą Briuselyje, gruodį – į Rumuniją, o šiais metais jau suskubo aplankyti Ispaniją. Tuo metu, kai rengiamas šis straipsnis, Algirdas dalyvauja „Erasmus+“ projekte Lenkijoje, jau užpildyti prašymai kovo mėnesį dalyvauti projektuose Čekijoje ir Turkijoje. Taigi, sakydami, kad alytiškis ketina aplankyti pusę pasaulio, nė kiek neperdėjome.
„Kiekvienas projektas paprastai būna skiriamas vienai ar kelioms temoms, – pasakoja Algirdas. – Briuselyje daug kalbėjome apie diskriminaciją ir toleranciją, mokėmės rašyti projektus. Briuselyje atsiskleidė, kad turiu neblogų oratoriaus įgūdžių, nebijau kalbėti prieš publiką. Visa tai galiu daryti laisvai, improvizuodamas.“
„Erasmus+“ yra ne tik formalus, bet ir neformalus bendravimas, kitų kultūrų ir kitų tautų pažinimas. Anot pašnekovo, tai ypač svarbu neįgaliesiems, ribojamiems savo negalios. Dalyvaudamas tiek šiame, tiek ir kituose projektuose, Algirdas ne tik sėdėjo auditorijose, diskutavo jam ir kitiems jauniems žmonėms rūpimais klausimais, bet ir bendravo, linksmai leido laiką. Briuselyje projekto dalyviams buvo surengta išvyka į Europos Parlamentą ir šalia jo įsikūrusį Europos istorijos muziejų. O čia – staigmena: Algirdą muziejuje dirbanti mergina užkalbina lietuviškai, abu greitai išsiaiškina, kad yra ne tik tautiečiai, bet ir kraštiečiai.
Gruodį Algirdas jau keliavo į Rumuniją, į Sfintu Georgės miestą, kur vyko „Erasmus+“ projektas, skirtas įvairių tautų kultūriniams skirtumams ir stereotipams atpažinti ir jiems griauti. „Geriausias stereotipo pavyzdys – pati Rumunija. Daugelio mūsų vaizduotėje tai čigonų, Drakulos ir visokių kitokių baisybių kraštas. Iš tikrųjų tai labai graži šalis, o žmonės – draugiški, paslaugūs“, – pasakoja pašnekovas.
Projekto dalyviams buvo surengta išvyka į kalnus. Niekada anksčiau Algirdui juose neteko būti. „Dviejų kilometrų aukštis, fiziškai pajunti besikeičiantį slėgį, oro gaivumą. Net ir visiškai nematydamas supranti, kad esi kalnuose“, – įspūdžiais dalijasi Algirdas.
Nuo projekto dienotvarkės, kultūrinės programos vėl grįžtame prie bendravimo. Anot Algirdo, nė viename projekte problemų su nepažįstamais žmonėmis jam nekildavo. Žmonės greitai susidraugauja, išnyksta kultūriniai skirtumai. Pats neregys, bendraudamas su įvairiais žmonėmis, supranta, kad daug ką gali daryti ir nematydamas, kad atsiranda daugybė galimybių ir progų parodyti savo gebėjimus.
Po Ispanijos saule
Tuojau po Naujųjų metų Algirdo laukė dar viena kelionė – šįsyk į Valensiją, trečią pagal dydį Ispanijos miestą. „Ispanijoje kultūriniai skirtumai prasideda vos atsisėdus prie pietų stalo, – pasakoja alytiškis. – Šioje šalyje visiškai normalu pietaujant praleisti dvi valandas. Kol atneša vieną patiekalą – bendrauji, kol atneša kitą – vėl bendrauji. Iš pradžių buvo neįprasta, nes mes, lietuviai, įpratę – čia pavalgei, čia nubėgai... Ten viskas kitaip: žmonės nelinkę skubėti, gyvena gražioje šiltoje šalyje, nemato reikalo persistengti.“
Valensijoje Algirdas kartu su kitais projekto dalyviais mokėsi šokti brazilų nacionalinį kovos šokį kapueirą, važiavo į ryžių laukus. „Maniau, kad ten koks nusekęs ežeras ar įlanka, bet, pasirodo, užtvindo laukus – pusė metro vandens, tame vandenyje ir auga ryžiai“, – savo nuostabos neslėpė pašnekovas.
Prie Valensijos katedros – neregiams skirtas 3D maketas, prie kitų architektūros paminklų – taip pat maketai. „Mūsų maketai dažniausiai glotnūs, lygūs, ten – su visomis detalėmis pavaizduota net stogo danga“, – pasakoja Algirdas.
Patys būkime aktyvūs
Iš visų kelionių, kad ir kokios mielos jos būtų, Algirdas grįžta į savo gimtąjį Alytų. „Daugelis neįgaliųjų nenori būti valstybės išlaikytiniais, jie nori ką nors veikti, dirbti, – garsiai mąsto Algirdas. – Tokiame mieste kaip Alytus socialinių įmonių nėra, verslas į negalią turinčius žmones vis dar žiūri atsargiai. Tiek Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, tiek kitos neįgaliųjų organizacijos turėtų su verslu bendrauti daugiau, skleisti žinią, kad negalią turintis žmogus gali būti ne prastesnis darbuotojas nei jos neturintis. Savo ruožtu verslas turėtų nebijoti neregiui ar kitam neįgaliajam duoti galimybės pabandyti – juk darbo ieškantiems regintiesiems taip pat taikomas bandomasis laikotarpis.“
Nepaisant sunkumų ir visų negerovių, Lietuva keičiasi. Neįgaliems žmonėms vis palankesnė tampa fizinė aplinka, daug kur suteikiama asistento paslauga. Keliaujant po kitas šalis neregiui reikalingas savas palydovas, o oro uostuose, traukinių stotyse pagalbą visada galima gauti – keliauti iš taško A į tašką B tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse neregys gali vienas. Algirdas įsitikinęs: kuo daugiau atsiras aktyvių neįgaliųjų, tuo daugiau galimybių jiems atsivers.
Neįgaliuosius, kurie aktyviai reiškiasi tik socialiniuose tinkluose, bet viešai nekalba ir neveikia, Algirdas vadina laido riteriais. „Tokie „riteriai“ gyvenimo į priekį nestumia. Reikia skleisti žinią, kad neįgalieji yra linksmi, pozityvūs, aktyvūs. Žmonės tai vertina“, – tokiais apmąstymais pokalbį baigia Algirdas.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
