Nelengvas nėštumas, neplanuotas Cezario pjūvis, priešlaikinis gimdymas ir neišnešioti naujagimiai – visa ši patirtis vis dar giliai įsirėžusi Simonos atmintyje, tačiau tai tuo pačiu leido patikėti stebuklais.
Neseniai 13-ąjį gimtadienį atšventusių dvynių mama atvira – prieš tuos 13 metų mirė ir vėl iš naujo prisikėlė. Ir išties, nors kalbėti apie savo patirtį Simona gali ramiai, tokie įvykiai pakeičia gyvenimą.
Nors vaikai jau gerokai paaugę ir žengia į paauglystę, Simona sako dar iki šių dienų kartais pagalvojanti, kad su tuo, ką teko išgyventi nesusitaikė, nors širdyje ir galvoje ramybės gerokai daugiau.
Bloga nuojauta pasitvirtino
Prisimindama dieną, kai sužinojo, kad laukiasi, moteris šypteli, nors tuomet streso buvo į valias. Užgriuvo ne tik žinia apie pirmąjį nėštumą, paaiškėjo ir tai, kad pilve plaka dvi širdelės.
„Pačią pirmą apžiūrą gydytojas patvirtino, kad laukiuosi, darė echoskopiją ir sako: „O ką čia dabar matau?“. Perklausiau, ką mato, pasakė, kad dvyniai. Man buvo šokas“, – prisimena pašnekovė.
Šokas galbūt užklupo dėl to, kad, kaip pat sako, niekad nesvajojo apie dvynukus. O ir pats nėštumas nebuvo lengvas – pastovus pykinimas, erzinantis kiekvienas kvapas ir nuolatinis jėgų stygius lydėjo jau nuo 8-osios nėštumo savaitės.
Kad ir kaip nelengva buvo, Simona lankė įvairius užsiėmimus ir kursus, planavo gimdyti natūraliai, dėliojosi savo ateities planus, tik likimas ėmė ir spjovė į tai, ką buvo susigalvojusi moteris,
2009 m. balandžio 17 dieną galima vadinti lemtinga – tądien S. Kupetienė sako pajautusi, kad kažkas ne taip, tačiau skausmas nebuvo stiprus, tad į medikus nesikreipė.
„Kitą dieną ruošėmės su draugais kepti šašlykus, turėjau važiuoti į turgų, bet atsikėlus lydėjo blogas jausmas, jaučiau, kad pilve kažkas darosi, bet nesupratau, kas“, – pasakoja dvynių mama.
Pasidalinus šiomis mintimis su vyru, abu nuvyko pas gydytoją, kur išgirdo širdį veriančius žodžius: „Jeigu būtumėte atvykę vakar, dar būtų buvę galima kažką padaryti“.
„Gimdos kaklelis jau buvo prasivėręs, mane išvežė tiesiai į ligoninę, ten iš karto bandė stabdyti gimdymą, padėjo brandinti plaučius. Kitą dieną nebebuvo ko laukti, reikėjo daryti Cezario pjūvį“, – išgyvenimais dalijasi Simona.
Planai sugriuvo akimirksniu
Viskas vyko taip greitai, kad S. Kupetienė sako nė nespėjusi suprasti, kas dedasi – niekada nebuvo susidūrusi su neišnešiotų naujagimių istorijomis, o ruošiantis gimdymui visuomet buvo įsitikinusi, kad gimdys natūraliai. Tik, kaip sakoma, mes planuojame, o Dievas juokiasi.
„Berniukas pilve gulėjo skersai, buvo galima bandyti jį versti, bet jie tebuvo 27 savaičių, labai mažiukai, buvo didelė rizika. Medikai nerizikavo ir darė Cezario pjūvį, kas man buvo labai didelis šokas, nebuvau tam pasiruošusi“, – atvirauja moteris.
Dvyniai pasaulį išvydo vos 27 savaičių, svėrė 760 ir 920 gramų, sako Simona, buvo mažesni už cukraus pakelį. Tad ir medikai nieko negalėjo prognozuoti, kas laukia ir ar mažyliai sulauks kito ryto. Kaip pasakoja Simona, iš pradžių kritinė buvo pirmoji valanda, ją išgyvenus – 3 valandos, paskui diena, 3 dienos, pirmasis mėnuo.
Paklausta, kaip atrodė laikas po gimdymo, moteris neslepia, jog laikas buvo itin sunkus, padėjo tik tikėjimas ir visuomet šalia buvęs vyras.
„Vaikus iškart, po savaitės nuo gimimo, pakrikštijome, nes nežinojome, kas laukia. Aš meldžiausi, nes nieko negalėjau padaryti. Kas nuo tavęs priklauso, tai pieno parūpinimas, o toliau atiduodi vaiką į gydytojų rankas. Turi jais pasitikėti, nes tik tai ir belieka.“
Vaikai augo ir tvirtėjo, tik pastovūs stebėjimai parodė, kad mažyliai turi sveikatos problemų – atviri arteriniai latakai, atvira ovalioji anga, širdelės nefunkcionavo tinkamai. Dukrai nustatytos 1-2 laipsnio smegenų kraujosruvos, sūnui – 3 lygio.
Stebuklą vijo stebuklas
Pirmosiomis sūnaus gyvenimo dienomis, gydytojai sakė, kad reikės atlikti smegenų operaciją, tačiau viskas staiga ėmė taisytis. Tai buvo tarsi stebuklas. Išvengti pavyko ir antrosios operacijos, kuri turėjo būti atlikta abiem dvyniams.
„Vaikams perpylė kraują per mano gimtadienį, ruošė operacijai. Juos išvežė į operacinę, bet prieš operaciją visuomet atlieka patikrinimą. Sėdėjome, laukėme ir po 20 minučių mums parnešė vaikus, pasakė, kad vaikams operacija nereikalinga, matomas ryškus pagerėjimas“, – apie antrąjį stebuklą pasakoja Simona.
Po 2,5 mėnesių, praleistų ligoninėje, kone kiekvieną savaitę teko lankytis pas gydytojus. Jie prognozavo, kad dukrai reikės širdies operacijos, tačiau būklė nebuvo kritinė, tad nuspręsta palaukti, kol ji kiek paaugs.
„Kol laukėme, kad ji priaugtų pakankamai svorio operacijai, išgirdau tuos pačius žodžius: „Ką aš čia matau?“. Pasakė, kad matomas pagerėjimas, pagal kriterijus operacija nereikalinga.“
Matyti išnešiotus, sveikus vaikus tuomet buvo be galo sunku, tačiau visos situacijos, kai vaikai išsikapstė iš giliausios duobės, leido patikėti stebuklais ir tikėjimas tapo vaistu sopančiai širdžiai.
„Labai suku matyti juos apraizgytus laideliais, valgančius per zondą ir negalinčius kvėpuoti, jie labai ilgai buvo prijungti prie aparatų. Tokioje situacijoje žmogus atsisuka į Dievą.
Mes visada norime viską pakreipti taip, kaip geriau mums, bet kai ištinka krizės, niekada savanaudiškai neprašiau, kad vaikus išsaugotų. Mano mintis buvo ta, kad jeigu jiems buvo lemta išeiti, padėk jiems, kad nesikankintų“, – jautriai sako ji.
Vienas stebuklas Simonos šeimos kelyje sekė vienas paskui kitą. Būdami maždaug pusantrų metų, dvyniai savo raida pasivijo bendraamžius, kas reiškė, jog viskas stoja į savo vėžes.
„Neurologė pripažino, kad jie pasivijo sveiko kūdikio raidą, kai pradėjo vaikščioti, buvo maždaug metai ir 3 mėnesiai, kada jie pradėjo tarti pirmus žodžius, kas buvo pusantrų metukų. Tada gydytoja pasakė, kad nelabai ir beliko, ką stebėti“, – šypteli S. Kupetienė.
Vaikų gimimas pakeitė gyvenimus
Šiandien, kai dvyniams jau 13 metų, Simona sako galinti lengviau kalbėti apie savo patirtį, tačiau atvirauja, kad teko praeiti įvairius etapus:
„Susitaikymas vyksta palaipsniui, dar dabar galvoju, kad iki galo nesu susitaikiusi. Buvo momentas, kai ieškojau kaltų, tada sekė kiti etapai.
Užuojautos tuo metu nelabai reikia, ji atrodo labai netikra, nes suprasti ir kažką patarti, padėti gali tik žmogus, išgyvenęs tą patį ar blogesnį scenarijų. Kai esi to nepatyręs, pagalba gali būti tik labai paviršutiniška.“
Ko gero, ne be reikalo krikštydami vaikus tėvai parinko jiems vardus Bernadeta ir Salvijus – vardus, reiškiančius stiprybę ir sveikatą. Dvyniai užaugo stiprūs ir sveiki, o jų atsiradimas gyvenime viską apvertė aukštyn kojomis, tačiau tik į gerąją pusę.
„Vaiko gimimas yra labai transformuojantis gyvenimo įvykis ir vaikai savo dalį į mūsų gyvenimą tikai atnešė. Jeigu ne vaikai, mūsų gyvenimuose daug ko nebūtų įvykę, nieko niekada šiaip sau nebūna“, – šypsosi S. Kupetienė.
Tuomet, kai pati ėjo per sunkiausią laikotarpį, kartu su kita moterimi Simona įkūrė Neišnešiotų naujagimių asociaciją ir kviečia prisidėti prie jos veiklos, kad neišnešiotukų ateitis būtų šviesesnė. Prisidėti galite paspaudę čia.
