Edita Uksaitė Nichols dar negrįžo į kasdienybę ir vis sapnuoja kalnus: kai trūksta oro, o ji neša daugiau nei 20 kilogramų svorio mantą ir žingsnis po žingsnio kopia aukštyn. Ji nelabai seniai grįžo iš Nepalo, kur spalio 1 dieną užkopė į Manaslų - jau į antrąjį kalną „aštuontūkstantininką“. Pirmoji lietuvė užkopusi į 8000 ir daugiau metrų aukščio kalną davė interviu Ekstremalas.lt.
Prieš kelias dienas savo 40 metų jubiliejų minėjusi ir Romoje šiuo metu gyvenanti alpinistė lietuvė davė interviu Ekstremalas.lt portalui
Būti pirmąja lietuve moterimi, įkopusia į 8000 ir daugiau aukščio kalną paglosto savimeilę?
Kai ruošiausi kopti į pirmą 8,000-ka(praėjusių metų spalio 1 dieną Edita įkopę į 8201 metrų aukščio Čo Oju, Manaslu buvo lygiai po metų - Ekstremalas.lt), man nekilo minties apie tai, kad busiu pirma lietuve, kopianti į 8,000-čiu metrų kalną. Prisipažinsiu, apie tokį pasiekimą sužinojau tik po ekspedicijos iš Elizabeth Hawley(http://www.himalayandatabase.com/), kuri daro įrašus visų įkopusiųjų į aukščiausius kalnus Himalajuose. Mano didžiausia motyvacija kopti yra tik meilė kalnams ir noras išbandyti save. Mano savimeile bus paglostyta, kai atsiras daugiau lietuvių, ypač moterų, kopiančių į 8,000-kus!
Kada įsimylėjote kalnus? Jie suteikia pusiausvyros gyvenimo su kažkuo? Kad ir su darbu?
Nuo mažų dienų svajojau apie kalnus. Tačiau giliausia įspūdį kalnai padarė, kai prieš porą metų nuvykau pirmą kartą į Nepalą. Tuomet patyriau ir supratau, kas yra KALNAI. Tai - nesibaigiantys milžinai... Visa tai mane apstulbino ir užvaldė mano širdį...
Patirtis kalnuose man visada padeda „normaliame" gyvenime. Ypač kai būna sunkumų, kalnų patirtis mane gelbsti ir primena, kad, žengiant po žingsnį į priekį, po kurio laiko atsirandi ant viršūnės. Tereikia tik drąsos ir kantrybės, - Ekstremalas.lt teigė Edita, kuri 1996 m. paliko gimtuosius Telšius, po to keliavo po Prancūziją, JAV, Kanadą, o dabar gyvena Italijos sostinėje Romoje, dirba JT Pasaulio maisto programoje. Moteris yra dalyvavusi humanitarinėse misijose Haityje ir Nigeryje.
Kas jums yra kalnai?
Kalnai man yra erdvė, kur galiu turėti laiką su savimi... Kalnuose privalai išmokti būti su savimi, nes daug dienų tenka laukti bazinėje stovykloje... Kalnai man duoda pusiausvyrą darbui, gyvenimui būnant toje aplinkoje, kur yra tiek daug informacijos ir sumaišties, kur su savimi pabūti beveik neįmanoma.
Neseniai grįžote iš Nepalo, kur užkopėte ant 8163 m aukščio Manaslu. Ekstremaliausia turbūt buvo, kai patekote į laviną, kuri nusinešė net 11 kitų ekspedicijų dalyvių gyvybę, o 17 sužeistųjų buvo evakuota?
Taip. Tai buvo rugsėjo 23 d. ankstus rytas, kuomet išgirdau sniego lavinos griūtį, kuri po akimirkos trenkėsi į mano palapinę. Mus pradėjo nešti žemyn gana dideliu greičiu. Viskas įvyko labai greitai.Mintyse galvojau, 'aha, štai toks jausmas yra patirti sniego griūtį...' aš su savo palapinės drauge bandėme rankomis laikyti palapines viršų, kad sniegas ir ledas mūsų neužkastų. Jaučiau, kaip oras retėja. Žinojau, kad kitas momentas bus tamsuma...
Tačiau palapinė stebuklingai sustojo. Mes kuo greičiau ją atidarėme ir išlindome. Pirmą, ką pamačiau - buvo ypač ryškios žvaigždės danguje... Neapsakomas džiaugsmas užliejo mane bet akimirksniu ir nerimas, - ar išgyveno kiti grupės nariai... Kelias minutes buvo tyla. Po to pasigirdo vienas balsas, vėliau daugiau balsų.
Netrukus paaiškėjo, kad visi grupes nariai išgyveno ir nepatyrė didelių sužalojimų, nors nei vienos palapines neišliko nesugadintos.
Po to prasidėjo daiktų paieška. Savo pagrindinius daiktus ir rūbus radau be sunkumų. Bendražygiai rado vieną mano kalnų batą (tai vienas iš svarbiausių alpinisto įrankių). Antrojo niekur nesimatė. Užtruko gal kokia gerą valandą, kai kita grupė, kuri buvo apsistojusi žemutinėje stovyklos dalyje, šalia vienos palapines atrado mano dingusį antrąjį batą.
Tik tada aš galėjau nusileisti žemyn i mūsų bazinę stovyklą (base camp).
Kada sužinojote, kad ten įvyko baisi tragedija?
Mes jau žinojome, kad baisi tragedija įvyko po sniego lavinos, nes iš 2-osios stovyklos matėme, kad visa 3-čioji stovykla buvo sniego lavinos sunaikinta. Taip pat mūsų vadas gavo informaciją per radijo imtuvą. Apie tikslius žuvusiųjų ir dingusiųjų skaičius sužinojau jau po kelių valandų, kai tik nusileidau į bazinę stovyklą. O leidžiantis žemyn, į saugesnę Manaslu vietą, mačiau viena po kito kylančius gelbėjimo sraigtasparnius ir žinojau, kad situacija ant kalno buvo tragiška.
Ar gyvenime, kalnuose buvo dar baisiau?
Kopiant į aukštuminius kalnus visuomet prisiimi riziką. Žūtys tokiuose kalnuose deja yra dažna patirtis. Matyti žuvusiųjų palaikus yra neišvengiama realybė. Kai lavina mane nešė žemyn, tuo metu baimei nebuvo vietos ir laiko. Mintys buvo apie tai kaip išgyventi. Netgi mintis apie tamsos momentą manęs neišgąsdino. Visos mintys sukosi apie veiksmus, kad išgyventi.
Aš manau, kad aš panašiai reaguoju ir gyvenime - niekada negalvoju, kas bus, jei susirgčiau kokia nepagydoma liga ar, jei kokia masina mane partrenktų. Kas dieną stengiuosi galvoti pozityviai ir daryti tai, kas mane džiugina ir suteikia jausmą, kad aš „gyvenu"!
Tačiau nemanau, kad po to kai išgyvenau sniego laviną, „džiaugsmą gyvenimu“ kada nors laikysiu savaime suprantamu dalyku!
Kodėl būtent kalnai? Kai kurie sakys tai nesiderina su moteriškumu?
Iš tiesų, moterų alpinisčių gal yra tik koks 10-15%, ypač kopiančių aukštuminiuose kalnuose. Tačiau manau, kad čia tik visuomenėje paplitęs stereotipas, kad kalnai nesiderina su moteriškumu. Alpinizmas - sportas, kuriame akivaizdžiai dominuoja vyrai.
Tačiau tai nereiškia, kad moterys nėra pajėgios dalyvauti šiame sporte ir kopdamos nepatiria to, į ką veržiasi stiprioji lytis. Aš nematau priežasties ir pateisinimo, kodėl daugiau moterų negalėtų būti alpinistėmis. Mano grupėje buvome dvi moterys ir dešimt vyrų.
Tačiau ant Manaslu viršūnės (vienu metu ten gali stovėt tik vienas žmogus, o Edita tą laimę pajuto apie dešimt minučių ir užleido vietą kitam - Ekstremalas.lt) tą dieną aš stovėjau pirma. Nėra normalu, kad šių dienų visuomenėje taip stipriai yra atskiriama tai,kas moteriška, ir kas ne.
Moterys dažnai dar laikomos arba namų šeimininkėmis, arba silpnomis būtybėmis, besirūpinančiomis savo grožiui ir kilogramais. Viliuosi, kad tie stereotipai ateityje kažkiek išnyks ir moteris galės be priekaištų ir be pasišaipymų siekti savo svajonių taip,kaip ir vyrai nevaržomai gali siekti savo tikslų.
Kodėl gi moterys ir vyrai negali būti lygus, siekdami savo gyvenimo svajonių ir tikslų? Su kokia emocija, jausmu, palygintumėte kopimą į kalnus? Kopimas į kalnus yra gana specifinė patirtis ir jausmas. Nėra lengva palyginti su kokia nors viena emocija ar jausmu gyvenime, nes kopiant tų emocijų ir jausmų yra tikrai daug: nuo ekstazes jausmo iki panikos ar baimes.
Kokie jums labiausiai imponuojantys alpinistai?
Pirmasis alpinizmo autoritetas man buvo Göran Kropp (žuvęs švedų alpinistas). Žavėjausi jo ištverme ir pasiekimais. Jo knygą „Ultimate High“iš rankų ilgai nepaleidau, kol neperskaičiau.
Vėliau žavėjo Ed Viesturs (latvių kilmės amerikiečių alpinistas), kuris įkopė į visas 14-ką virš 8000metrų viršūnių be papildomo deguonies. Jo kopimo stilius, nors kai kuriems gal ir atrodo konservatyvus, tačiau man yra artimas.
Jo knygos „No shortcuts to the top“, „K2: Life and Death on the World's Most Dangerous Mountain“, o ypač jo paskutinė knyga „The Will to Climb“ yra vertos dėmesio „kalniečiams“! Iki šiol Ed Viesturs man yra didžiausias alpinizmoautoritetas.
Jūs į abu aštuontūkstantininkus įkopėte su papildomu deguonimi. Kopimas be deguonies, ypač moteriai, yra sunku. Nuo ko priklauso: sveikata, jėgos, vidinė būsena?
27 vyrai yra įkopę į visus 14-ką aštuontūkstantukus be papildomo deguonies (iš viso 29 žmonės, įskaitant dvi moteris: Gerlinde Kaltenbrunner ir ispanę Edurne Pasaban).
Svarbu yra viskas kopiant be deguonies - ir fizinė, ir psichologinė būsena.Kartais nei fizinė, nei vidine stiprybė nebepadeda, jei užklumpa taveaukštumų liga.
Nors ir planavau lipti be papildomo deguonie, paskutine akimirka nutariau juo pasinaudoti. Aš manau, kad tam turėjo didelės įtakos prieš keletą dienų patirti įvykiai ir pora savaičių nepraeinantis kosulys. Norėjau pasiekti viršūnę ir aš tai padariau.
Sprendimas nenaudoti papildomo deguonies, yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tačiau toks pasirinkimas sumažina sėkmės tikimybę ir padidina galimybę nukentėti. Tie, kurie kopė be deguonies balionų, yra stiprūs alpinistai. Jie gali didžiuotis savo pasiekimu.
Ar masinis turizmas ir turtuolių kopimas su gidais nesumenkina alpinizmo? Jau dabar skelbiama, kad kalnai skendi šiukšlėse?
Tai yra mitas, kad kopia į aukštuminius kalnus tik turtuoliai. Jų yra tik nedidelė dalis, ir jie yra tie, kurie nepaliks šiukšlių po savimi.
Daugiausia kopia žmonės, kurie domisi kalnais ir ieško savo gyvenime kažko daugiau, nei materialiniai dalykai. Dėl to nemanau, kad turtuoliai ar komercinis alpinizmas sumenkina alpinizmą apskritai. Aš tikrai nesusidariau tokio įspūdžio, kad kalnai skendi šiukšlėse.
Taip,pasitaiko, kai prieš tai buvusios ekspedicijos palieka krūvą šiukšlių.Tačiau kalnus šiukšlina daugiausia tie, kurie ateina kopti su mažo biudžeto kompanijomis. Todėl, pasibaigus ekspedicijai, tokie alpinistai palieka visas šiukšles ant kalno, nes nesusimoka už šiukšlių išnešimą. Beje komercinės ekspedicijos organizuoja šiukšlių rinkimą kiekvienos ekspedicijos pradžioje.
Aš taip pat dalyvavau vienoje jų, kai atvykau į Manaslu bazinę stovyklą.
Jūsų svajonių kalnas turbūt aukščiausias, Džomolungma, kur ketinate kopti kitų metų pavasarį?
Taip, mano svajonių kalnas yra Everestas. Everestas yra mano kalnas, kuriuo nepasakomai žaviuosi. Nors esu tik iš papėdės stebėjusi Everestą, bet mane šitas kalnas neapsakomai žavi savo didybe. Suprantu, kad Everestas yra tapęs ne tik legendiniu, bet ir gana populiariu kalnu ir prieinamu daugeliui. Tačiau man tai nesumažina jo vertės ir noro atsistoti ant jo viršūnės, - atsistoti ant „pasaulio stogo".
Tikslas ir „liga“ turbūt visi aštuontūkstantininkai?
Tokios minties dar nesinešioju savo galvoje. Kopiu ne dėl rekordo, bet dėlmalonumo. Kaip ir minėjau anksčiau, mane žavi pats kopimo procesas labiau,nei kopimas su vienu tikslu - atsistoti ant viršūnes ar pasiekti rekordą. Pasiekti kalno viršūnę man yra tas pats, kas gauti premiją.
Ant kalno tenka praleisti daugelį savaičių. Visokeriopa patirtis, įspūdžiai, žmonės, kuriuos sutinki - visa tai neįkainuojama ir nepakartojama!
Kaip manote, kodėl žūsta labai patyrę alpinistai? Pagrindinė priežastis prarastas budrumas ir manymas, kad jau įvaldei kalnus?
Tikri alpinistai suvokia, kad „pažaboti“ kalnus nėra įmanoma. Kalnai visuomet parodo, kad jie yra tie, kurie „valdo“. Patyrę alpinistai net nebando jų „užvaldyti“, - jie moka įsiklausyti į pačius kalnus. Patyrę alpinistai Alpėse - nereiškia, kad yra patyrę Himalajuose.
Tu gali įvaldyti techniką, bet to čia nepakanka.
Jūsų prietaras, amuletas?
Aš visada turiu su savim ant kaklo „Dzi zi“ akmenį iš Tibeto. Tibetiečių tradicijoje, „Dzi“ yra mistiškas akmuo, kuris tave apsaugo nuo neigiamos energijos ir nelaimių.
Kuriozas?
Aukštuminėse stovyklose labai trūksta paprasčiausio komforto, pav.. savos lovos, pagalvės, savo mėgstamų patiekalų. Kai pasiekėme savo aukščiausią stovyklą (Camp 4), visų apetitas buvo dingęs, bet ne man... Man prasidėjo haliucinacijos ir kalbos apie keptą vištą... Tai visiems buvo daug juoko...
Yra kalnas, kuris traukia, bet kausto baimę?
Aš tą jausmą nešiojuosi širdyje ir bandau su juo „susidraugauti“ besiruošdama kilti į bet kurį 8,000-ką. Svarbu saugoti pusiausvyrą tarp baimės ir drąsos. Baimė visuomet suteikia reikalingo budrumo.
Trumpai: devizas, šūkis, mintis, mylimos spalvos, Zodiako, malonumai
Mano principas - ženk ne daugiau kaip po žingsnį į priekį... Šio principo laikausi ne tik kalnuose, bet ir savo gyvenime, karjeroje. Esu Svarstyklės pagal zodiako ženklą, gal ir todėl esu linkusi ieškoti pusiausvyros.
Mėgstu mėlyną spalvą - tai dangus, jūra, sniegas - tai mano mėgstamiausi gamtos elementai.
Be kalnų, taip pat mėgstu vandens sportus, bėgimą, jogą. Taip pat žaidžiu futbolą moterų (ne profesionalioje) komandoje.
Namuose dažnai praleidžiu laiką sode tarp gėlių ir medžių. Esu susidomėjusi vynuogių auginimu ir jauturiu vieną jų išauginusi. Planuoju ateityje auginti tikrą vynuogyną irgaminti savo vyną.
P.S. Viena iš didžiausių mano moralinių rėmėjų yra mano šeima - mama, brolis, seserys, ir ypač mano partneris. Jiems esu be galo dėkinga už palaikymą ir supratimą. Mano nemigo naktys ant kalno yra taip pat jų nerimas ir nemiga. Mano džiaugsmas pasiektomis viršūnėmis yra taip pat jų džiaugsmas. Todėl mano pasiekimai yra taip pat ir jų pasiekimai!
