Šios slaugytojos darbe netrūksta iššūkių: pacientų bei jų artimųjų nesuvaldomo pykčio, nusivylimo, skausmo, ašarų ir sudėtingų kovų už gyvybę.
„Santaros klinikose dirbu daugiau nei 20 metų, o į reanimacijos skyrių kaip slaugytoja atėjau prieš 10 metų. Labai norėjau dirbti būtent čia, kadangi mano būdas toks, kad gyvenime nemėgstu ramybės“, – apie save pasakoja Olga.
Psichologinė įtampa reanimacijoje
Atėjus dirbti į reanimaciją, Olgos užsidegimas darbui netrukus buvo įvertintas ir moteris tapo vyresniąja slaugytoja, tad moteriai teko susidurti su dar daugiau atsakomybių. Vis dėlto, slaugytoja neslepia, kad darbas reanimacijos skyriuje kiekvieną dieną kelia neapsakomai didelį stresą.
„Nenuostabu, kad čia tvyro labai didelė emocinė įtampa. Darbas išskirtinis ir tuo, kad jį pradedame labai anksti. Jau 7 ryto vyksta vizitacija ir pacientų aptarimas. Skyriuje turime 22 lovas, čia gydomi kritinių būklių pacientai, tad krūvis išties nemažas“, – kalba pašnekovė.
Pasak Olgos, nors pacientų būna įvairių, tačiau dažnai tenka susidurti su pastarųjų pykčiu. Tuomet slaugytoja privalo tapti ir psichologe, išmokti prieiti prie ligonio, su juo susikalbėti ir padėti suvokti, kad šiuo metu tik medikas gali suteikti jam pagalbą ir niekam kitam dabar nėra galimybės net paduoti stiklinės vandens.
„Dirbame reanimacijoje, kur ligoniai patenka pačios sunkiausios būklės, todėl reanimacija išties labai inovatyvi, šiuolaikiška ir tai irgi yra tam tikras išbandymas. Tam, kad dirbtum su naujausiomis slaugos priemonėmis, privalai visada tobulėti ir mokytis.
Taigi, galite suprasti, kad pas mus dirba ne šiaip paprastos slaugytojos, kurios dėlioja tabletes ar maitina pacientus, tai kur kas aukštesnio lygio reikalaujantis darbas“, – sako Olga Didenko.
Emocijos paveikia ir slaugytojos šeimą
Tam, kad neprarasti praktinių įgūdžių, Olga taip pat renkasi ir budėjimus naktimis, kur tenka susidurti ne tik su sunkios būklės pacientais, bet ir jų artimaisiais, kurie dažnai gali būti gana nenuspėjami.
„Kiekvienas naktinis budėjimas skirtingas, tu niekada nežinai, kas gali nutikti. Dažnai ligonių artimieji būna konfliktiški, pasipiktinę, bet per tiek metų darbo patirties jau pavyksta kartais pažvelgus į žmogaus veidą iš anksto nuspėti, ko galima tikėtis“, – teigia slaugytoja.
Paklausus, kaip pasibaigus darbo valandoms pavyksta atsiriboti nuo neigiamų emocijų ir psichologinės įtampos, pašnekovė neslepia, kad po darbo grįžta ypač pavargusi bei išsekusi tiek fiziškai, tiek emociškai. Dėl šios priežasties, anot pašnekovės, dirbant šioje srityje ypač reikalingas darbas ir su savimi.
„Tam, kad atsikratyčiau susikaupusių neigiamų emocijų, sportuoju, renkuosi ilgus pasivaikščiojimus grynamo ore su šunimi ir visada prisimenu, kad turiu su savimi dirbti. Be abejo, neslėpsiu, kartais atsiriboti nepavyksta ir į savo šeimą iš darbo parsinešu slogių minčių, tačiau visgi tai mano gyvenimo dalis”, – atvirai kalba Olga.
Džiugina šypsenos
Moters teigimu, labiausiai džiuginančios akimirkos darbe yra tos, kuomet darbas nuo pat dienos pradžios vyksta sklandžiai, visi ligoniai yra savo palatose ir pusryčiauja, o aplink besidarbuojančios slaugytojos šypsosi ir aplink sukuriama rami atmosfera.
„Kadangi pas mus skyriuje guli išskirtinai sunkios būklės ligoniai, jie čia kartais gali gulėti ir iki 90 parų, todėl su kai kuriais ypač susidraugaujame, o džiuginančių istorijų čia taip pat netrūksta.
Būna, kad atvyksta tokios sunkios būklės pacientas, kad beveik visi medikai mano, kad deja žmogus neišgyvens. Vis dėlto, po didelių medikų pastangų ir darbo, žiūrėk, jau po mėnesio pacientas atrodo kuo sveikiausias”, – šypsodamasi pasakoja slaugytoja.
Olgai įsimintiniausi tie pacientai, kurie sugrįžta padėkoti už išgelbėtą gyvybę, tokios akimirkos, pasak jos, pats gražiausias atlygis už darbą.
„Įdomiausia, kada šie pacientais atėję dalinasi, ką išgyveno ir apie mus galvojo tuomet, kai pakliuvo į medikų rankas. Tada supranti, kaip kritinėse situacijose viskas atrodo paciento akimis”, – tikina Olga Didenko.
