„Juodojo žemyno didmiesčių gyventojai yra praradę daugumą gamtoje išlavėjusių savo gebėjimų, ir tenykštis gyvenimas nedaug kuo primena palaimingą kaimo vietovių būtį“, - tęsia pasakojimą Kultūros, filosofijos ir meno instituto doktorantas Gediminas Degėsys.
Afrikoje yra labai daug gerai gyvenančių baltaodžių; tai kolonijinių laikų ir aparteido pasekmė. Įdomu, kad didmiesčių centrai yra nesaugūs. Turtingieji gyvena tvarkinguose nuosavų namų rajonuose, aptvertuose tvoromis su elektrinėmis vielomis, su filmavimo kameromis. Saujelė juodaodžių irgi gyvena prabangiai, bet daugiausia jų - lūšnynuose ar daugiabučiuose.
„Įsivaizduokit, Johanesburge stovi milžiniški penkių žvaigždučių dangoraižiai viešbučiai, kurie jau uždaryti ir virtę namais vaiduokliais. Niekas jau nenori ten apsigyventi, nes į rajoną privažiavo juodaodžių iš laukinių kaimų, kurie neturi duonos ir kelia grėsmę: plėšia ir žudo.“
Pas baltuosius paprastai dirba bent trys juodaodžiai - namų tvarkytojas, sodininkas, bet atlyginimai maži.
„Automobilių stovėjimo aikštelėje stovi juodukas su švarkeliu, parodo tau, kur sustoti, o tu jam duodi pinigėlį. Kiek čia logikos? Tai viena iš programų, kad būtų įdarbinta kuo daugiau žmonių.
Eini pasivaikščioti prie vandenyno ir matai iš smėlio padarytų visokių skulptūrų: už pasigrožėjimą šiais meno kūriniais juodaodžiai paprašo pinigėlio.“
Daugeliui afrikiečių Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos yra svajonių ir didelių galimybių šalys, į kurias jie veržiasi. Ypač iš Zimbabvės, kur baisi ekonominė situacija, didelis pinigų nuvertėjimas. Daugelis bėga į Pietų Afrikos Respubliką, į Namibiją, Botsvaną.
„Namibija, buvusi vokiečių kolonija (ir dabar ten valstybinė kalba yra vokiečių) visada neblogai laikėsi, ten klesti turizmas, prekyba sporto prekėmis. Ten nėra tokių korumpuotų vadovų, kaip koks nors Zimbabvės vadovas Mugabvė, nuskurdinęs žmones. Šie eina apsipirkt ne su pundeliu pinigų, bet su dviem maišais, o jeigu ką rimčiau nori nusipirkt - vežimą pinigų vežasi; toks šių nuvertėjimas. Mugabvė išvarė visus baltuosius, sukūrusius ūkius, ir lengva ranka išdalijo žemes juodukams, kurie nemoka tvarkyti verslo, ir valstybė nusivažiavo...“
Apie Lietuvą žino tik litvakai
Jeigu Juodajame kontinente žmogui nelemta gimti turtingoje šeimoje, prasimušti gali nebent Pietų Afrikoje. Visur kitur situacija labai prasta.
„Valstybė žmogumi tikrai nesirūpina. Kalbėjau su juodaode namų tvarkytoja, labai darbščia, auginančia du sūnus, kuri prisipažino, kad už du šimtus litų algos mūsų pinigais ji negalės leisti vaikų į mokyklą.“ Už mokslą reikia mokėti. Maistas, prekės Afrikoje nėra pigios, prekybos centruose kainos kaip Lietuvoje.
Pietų Afrikos Respublikoje valdžia rūpinasi gabiais juodaodžiais, net pasitaiko tokių dalykų, kad juos temps į priekį, nustūmę gabesnius baltaodžius, kad tik juodukai ko nors pasiektų gyvenime.
„Mano manymu, tai neteisingos konkurencijos sąlygos, nors kita vertus, kovojama su atskirtimi. Sutikau ir labai išsilavinusių juodaodžių mokslininkų, kai kurie Durbano universiteto filosofai nustebino erudicija. Varčiau filosofo Masolos veikalus, jis keliauja po visą Afriką ir išmano ne tik vietines tradicijas, bet ir Europos filosofiją.“
Gediminas nesutinka su Imanueliu Kantu, pasakiusiu, kad juodaodis niekada nebus toks protingas kaip baltaodis.
„Dauguma juodaodžių moka ne tik vietos kalbų, bet ir anglų, prancūzų, vokiečių. Ten populiarios tos pačios, kaip pas mus specialybės: teisininko, ekonomisto, turizmo vadybininko...“
Afrikoje kyla viešbučiai, turistų srautas didėja, beje, „juodukai“ kuria savo verslus, atidarinėja restoranėlius. Sutikau žmonių, girdėjusių apie Lietuvą, bet gal jie tai sakė iš mandagumo. Per visas keliones tik vienas afrikietis geografas išvardijo Pabaltijo šalis bei jų kaimynes. Jis buvo studijavęs Londone. Beje, sutikau nemažai litvakų (Lietuvos žydų), kurių nemaža bendruomenė gyvena Keiptaune. Viena moteris paprašė padeklamuoti eilėraštį lietuviškai, nes jos tėvai kilę iš Vilniaus.
Skrisdamas lėktuvu iš Frankfurto į Johanesburgą, žiūrėjau per televiziją filmą „Izulu lani“ („Mano slaptas dangus“). Tai buvo nuostabus filmas, garsėjantis pasaulyje, o paskui draugai to filmo pristatyme supažindino mane su to filmo juodaodžiu režisieriumi Madoda. Mėginsiu jį pasikviesti į Lietuvą, nes pas mus labai mažai žinomas Afrikos kinas. Mes dažniausiai matome paviršutiniškus amerikiečių filmus apie Afriką.“
Šeimos konteineriuose
Gediminui teko pasivaikščioti po didmiesčių lūšnynus, aišku, tik dienos metu. Jeigu su juodaodžiais pasisveikini jų kalba, mato, kad juos gerbi, - tai geresnių draugų neįmanoma susirasti. „Labai toli nenueisi, pasiklyst gali, milžiniškos teritorijos: kas nedirba, žaidžia krepšinį arba slampinėja, pardavinėja turistams meno kūrinius. Šie nėra labai vertingi, bet kas nori originalios apyrankės ar iš augalų sėklų suvertų karolių, gali pasiderėti. Kai kur kiemų konteineriuose gyvena po kelias šeimas, dalijasi tuo pačiu kiemu. Skurdas skaudus ir žiaurus, siaučia mirtinos ligos. Bet žiurkių niekur nemačiau.“
Gyvenime kaip kine: prieina gatvėje vaikinai, įremia peilį į pilvą ir atima mobilųjį telefoną. „Sakiau juodaodžiams draugams: na, ką jie man gali padaryti, nebent sumušti. Jie sakė, kad laisvai gali nudurti. Įsivaizduokit, dangoraižis stovi - aplipdytas kartono namukais; ten gyvena nusikaltėliai.
Žiniasklaida mirga pranešimais apie nelaimes ir nužudymus. Mano baltaodžiai pažįstami, pas kuriuos svečiavausi, pasakojo matę, kaip per aukštą kaimynų tvorą peršokę bėgo juodaodžiai. Jie apiplėšė šeimą, sušaudė šeimininką kartu su vaikais. Kai kurie afrikiečiai turi savo kiemuose baseinus, gyvena atsitvėrę nuo visko savo erdvėje.
Viešasis transportas neišpėtotas, važinėjau pypsinčiais belangiais baltais krovininiais mikroautobusiukais. Jais važinėja vieni juodukai dėl prastos reputacijos: kartais konkuruojantys mikriukų vairuotojai tarpusavyje susišaudo...
Rojaus sodai ir prostitutės
Miestuose labai daug žalumos, sutvarkytų parkų. Johanesburge nuvažiuot ir nesant kamščių iki artimiausio objekto užtrunka 40 minučių.
„Žavėjausi žaliuoju Johanesburgu, bet mane įspėjo, kad Durbanas nepalyginti gražesnis - na, tikrai džiunglės.Visokiausi medžiai žydi, rangosi lianos, kartais per juos nesimato net namų, styrančių tarp vešinčios įspūdingos augmenijos.
Nuo kolonijinių laikų likę miesteliai itin švarūs, išgrįstos gatvikės. Viename Namibijos miestelyje iš vienos pusės - vandenynas, iš kitos - dykuma. Jeigu jau ką afrikiečiai tvarko, tai idealiai.
Afrikos didmiesčiuose klesti prostitucija ir sekso turizmas, baltaodėms ypač sekasi tas verslas, nors ir juodaodės merginos suplūsta iš kaimų. Yra atskiri raudonųjų žibintų kvartalai, tik vitrinose merginos nestovi, nes ir lauke šilta. Jos rengiasi kaip ir mūsiškės sekso verslo bitutės - ryškiai ir neskoningai, viena kita graži, bet dauguma - baisokos. Daugybė parsidavinėjančių vyrų. Lūšnynai net gatvių neturi, tai ką ten gali kontroliuoti. Dabar valdžia kišasi, griauna lūšneles, stato dviejų aukštų mūrinius namukus. Baltaodžių rajonuose prostitučių kvartalų nebūna.
Beje, Pietų Afrikos Respublika yra liberaliausia seksualinėms mažumoms. Jos Konstitucijoje įrašyta, kad tuoktis galima su tos pačios lyties asmenimi, ir tokios poros turi visas teises. Vyksta galingi gėjų paradai, ypač dėl jų išgarsėjo Keiptaunas: ten plazda gėjų vėliavos ir reklamos. Yra nemažas atskiras gėjų rajonas. O štai Zimbabvėje už tokius dalykus sušaudo: sužino, kad žmogus kitos orientacijos, ir jam skamba laidotuvių varpai.“
Didmiesčiuose vyksta karnavalai, laikantis istorijos įvykių, senųjų etninių tradicijų, švenčia išsivadavimą iš kolonijinio laikotarpio, valstybės įkūrimo dieną. Durbane yra didžiausia pasaulyje už Indijos ribų gyvenanti indų bendruomenė; žengia spalvingos jų procesijos. Šie indai yra tokios pat šokolado spalvos kaip vietos gyventojai. Jie dažniausiai švenčia kokio karaliaus gimtadienį, laimėtų karų datas pažymi, kiekviename regione skirtingi papročiai, kaukės. Iki šių dienų aukojami gyvūnai.
„Afrikiečiai visada šoka: aš net juokdavausi, kaip jiems tas šokis nuo vaikystės įaugęs į kraują. Eina gatve du juodukai, pasigirsta muzika, ir jie nenustygsta, gaudo ritmą. Net yra būgnų restoranai. Bet nėra šventės, kurią kartu švęstų visa Afrika, ji dar nesusivienijusi kaip mūsų Europa. Yra valstybių nacionalinės šventės, Mandela ten labai didelė žvaigždė. Jį vadina jo klano vardu: Madyba, tai reiškia „aukščiausias vadas“. Kiti į jį kreipiasi „Mister prezident“.
Vaivorykštinė rasė
Ligos plinta labiausiai nuo prostitučių rajonų. Kai buvo aparteidas, miestuose buvo aukščiausio lygio ligoninės, bet juodaodžiai neturėjo teisės jose gydytis, kaip ir lankyti mokyklą kartu su baltaisiais. Dabar jų nebėra, nes klesti korupcija.
„Savo akimis mačiau didmiesčiuose prie ligoninės nutįsusias kilometrines eiles. Jose stovintys AIDS sergantieji ir numiršta nesulaukę pagalbos. Veikia Europos organizuoti prevencijos centrai, bet juodaodžių mąstymas keičiasi lėtai.
Gyvenvietėse, kaimeliuose net galvojama, kad susirgti AIDS yra Dievo dovana, nes anksti numirsi ir keliausi pas protėvius. Vaikų mirtingumas ir miestuose labai didelis: jie grobiami, parduodami pedofilams. Pažeidžiamose, neišsivysčiusiose valstybėse klesti nusikalstamas pasaulis.“
Kai kuriose Afrikos valstybėse amžiaus vidurkis - 25 arba 30 metų, todėl miestuose nematyti senukų ir toks įspūdis, kad Afrikoje gyvena vien jauni žmonės. Be to, „juodukų“ oda gerai išsilaikiusi, stangri, tik iš pražilusių plaukų gali pastebėti, kad žmogus yra senas.
Įdomu tai, kad odos atspalvių paletė labai spalvinga: violetiniai, kakaviniai, šokoladiniai, variniai žmonės ir kaip anglys. Tai genetiniai dalykai. Tų rasių be galo daug; mokslininkai dėl jų skaičiaus karštai ginčijasi. Kaukolės, nosies, lūpų forma skirtinga visuose regionuose, vienų plaukai labai garbanoti, kitų ne. Tarkime, į kovingųjų zulų kraštą atvažiuoja Zimbabvės pabėgėliai, aš jų neatskirčiau nuo vietinių, o zulai juos muša.
Suskaičiuota, kad Afrikoje yra apie 900 kalbų; kai kurie žmonės kalba labai panašiu dialektu, bet tų tautų atstovai fiziškai visai nepanašūs. Tai mokslininkams yra paslaptis.
Kaip ir tai, kodėl juodaodžių dantys tokie balti, kad mes niekad taip nenusibalinsime. Mačiau ir iškritusiais nuo skorbuto ar bado dantimis: ištisas bedantes gentis.“
Jau nyksta žalojimasis dėl grožio: žiedais nebetempiami moterų kaklai, bet jiems labai gražu, kad ant ausies vos telpa įverti auskarai. Beje, ypač Pietų Afrikoje aktyvėja feministinis judėjimas. Moterų teisės ypač pažeidžiamos islamiškuose kraštuose, bet išsivysčiusiose šalyse daugėja išsilavinusių moterų politikių.
Baltaodžiai, plačios erudicijos mokslininkai vertina afrikiečių kultūrą, bet Gediminas, lankydamasis Afrikoje, sako pajutęs, kad šiaip dauguma baltaodžių yra rasistai, ir jie patys tai pripažįsta.
„Jau nyksta žalojimasis dėl grožio: žiedais nebetempiami moterų kaklai, bet jiems labai gražu, kad ant ausies vos telpa įverti auskarai.“
Ivona ŽIEMYTĖ
