Asta ir Vytautas Keturkos kažkada dirbo ir gyveno kaip visi, kol jiems proto nesujaukė ajurveda. Dabar pora yra vegetarai, nevartoja jokių kvaišalų bei cheminių vaistų ir savo žiniomis dalijasi su visais, kas tik yra pasiryžę klausytis. Dar daugiau – jie įsikūrė studijoje netoli Seimo rūmų, pavadintoje keistu šiais laikais vardu „Satvika“, kas išvertus reiškia „Dora“.
Gydytoja iš pašaukimo
Nuo mažų dienų Asta Keturkienė žinojo, kad eis mamos – medicinos felčerės pėdomis: tvarstė lėlių kojas, iš medžių lapų darydavo švirkštus ir leisdavo joms vaistus. Baigusi mokyklą stojo į Kauno medicinos institutą ir jau daugybę metų dirba gydytoja anesteziologe-reanimatologe bei echoskopuotoja. Koks tai sunkus, greitos orientacijos ir tikslumo reikalaujantis darbas, galime įsivaizduoti: juk matėme „Ligoninės priimamąjį“.
Anksčiau Asta dėl mažo atlygio dirbo dviem etatais. Per mėnesį jai tekdavo dirbti kone kas antrą naktį, prisidėdavo ir budėjimai paromis. Tačiau, jos manymu, sunkiausia darbe – ne nuovargis, o nesibaigiantis stresas: „Per kone kiekvieną budėjimą kažkas miršta. Nors, rodos, padarai viską, kas įmanoma, bet atsiguli miegoti ir svarstai: „O jei būčiau padariusi kitaip, gal tas žmogus būtų išgyvenęs?“ Be to, tenka turėti reikalų su ligonio giminaičiais. Būdavo ir taip, kad jie tiesiai pasakydavo: „Gydytoja, nelinkiu jums, kad šitas žmogus mirtų. Jūs turite šeimą...“ Jiems nesvarbu, kad tas žmogus gyveno bet kaip: girtuokliavo, rūkė, valgė bet ką. Jei mirs, vadinasi, kaltas gydytojas. Artimieji nenutuokia, kaip gydytojas jaučiasi, kai miršta jų pacientas. Esu mačiusi kolegą, stiprų vyrą, verkiantį. Gydytojai todėl ir tampa cinikais, kad bando apsisaugoti.“
Sunku patikėti, kaip tokį krūvį atlaikė šios moters sveikata. Tačiau Asta tikina, jog ne sveikata ją privertė apsidairyti. „Supratau, kad ne taip gydau. Oficialioji, alopatinė medicina kliaujasi tik vaistais. Bet vaistai neveikia ligų priežasčių, tik pasekmes.
Ėmė ieškoti
Ir Asta ėmė ieškoti. Ko, iš pradžių ir pati nežinojo. Didelį įspūdį jai padarė mitybos specialistas Paulis Braagas, vėliau atrado Sergejų Lazarevą ir jo karmos teoriją, vėliau – liaudies medicinos žinovą Pavelą Malachovą. „Įspūdį darė tai, kad šie žmonės gyveno taip, kaip mokė kitus. O mano dėstytojai aiškino, kaip išvengti ligų, bet elgėsi kitaip“, – prisiminė Asta.
Daugiau kaip dvidešimt metų gydytoja studijavo įvairias metodikas, sistemas. Tačiau vis neatsirasdavo pojūtis, kad tai – „jos“. Dabar ji supranta, kad tas kelias ją vedė prie šaknų – ajurvedos. Ji buvo visa ko pradžia. Kai ėmė gilintis, viskas susidėliojo tarsi karoliukų vėrinys: atsirado atsakymai į visus klausimus, į kuriuos negalėjo atsakyti oficialioji medicina. „Kai mokėmės medicinos, negirdėjau žodžio „siela“. Kaip ir kiti gydytojai, buvau patikėjusi, kad viskas priklauso nuo manęs. Bet taip nėra“, – tikino specialistė.
Darbas reanimacijoje buvo puiki vieta stebėti, kodėl kartais atsitinka taip, kad gydytojas kažko nepastebi, kodėl, nors ir daro viską, mirštančiojo išgelbėti nepavyksta: „Gaivini žmogų, bet jauti, kad po rankomis – tik tuščias kūnas. Reikėtų baigti, tačiau yra reikalavimų, kuriuos privalai vykdyti, – sakė gydytoja ir pridūrė. – „Visos religijos teigia, kad be Dievo valios ir plaukas nuo galvos nenukrenta. O alopatinė medicina reikalauja: įrodyk, tuomet patikėsiu. Kaip įrodyti, kad yra siela 1/10 000 dalies plauko galiuko dydžio? Bet turi tokį užtaisą, kad persmelkia kiekvieną ląstelę. Jos nėra – ir gyvybės nėra.“
Ajurvedos gydytojas tam, kad pajustų paciento sielą, privalo lavinti intuiciją, melstis, užsiimti meditacija, jis negali gyventi bet kaip ir maitintis bet kaip. Savo pacientui jis turi paaiškinti, kad šis netinkamai gyvena.
Kūno ir proto toksinai
Asta tikino nustojusi valgyti mėsą dėl kūno ir proto švaros. Atsirado stiprybė, žvalumas. Vėliau ji suprato, kad nedavęs gyvybės neturi teisės ir jos atimti. Dar vėliau ji su vyru atsisakė žuvies, kiaušinių, seniai nevartoja jokių kvaišalų – alkoholio, kavos, arbatžolių, tabako – visko, kas sujaukia ir apvelia protą. „Norėjau išgryninti pojūčius, suprasti, kas esu“, – prisiminė Asta.
Iš namų lauk iškeliavo du televizoriai – proto taršos šaltinis. „Visų ligų pagrindas yra užterštumas arba toksinai, – aiškino Asta. – Apie kūno toksinus mes žinome, o apie proto taršą – ne. Ji sklinda iš televizorių, iškreiptų santykių, interneto: tampame zombiais, kurie tiki, kad turi atitikti kažkokį dydžio, amžiaus, išvaizdos formatą. Tam dirba daugybė pramonės šakų – pradedat mada ir baigiant medicina. Suteršto proto žmones labai lengva valdyti, nes jie elgiasi pagal standartą. Bet jei žmogus bus dvasiškai stiprus, moralus, jo nepavyks papirkti reklamomis ir jis neišrinks į Seimą kokio nors pajaco, nes žiūrės, ką tas žmogus anksčiau darė, kaip jis gyvena šeimoje, kokia jo moralė.“
Anot Astos, kai kam naudinga, kad nutoltume nuo dvasingumo, naudinga ir tiems, kas pelnosi iš mūsų ligų. Gydytoja neneigia alopatinės medicinos: ji būtina su savo tobula diagnostika, neatidėliotina pagalba, chirurgija. Bet šalia turi būti ir ligų profilaktika. O jos nėra, išskyrus skiepų reklamą.
„Buvau priblokšta, – tikino gydytoja, – kai draugei metus rūkyti gydytoja patarė metus vartoti antidepresantus. Merginos nuo jaunatvinių spuogų mėnesių mėnesius geria antibiotikus, vartoja kontraceptikus, kurie sugriauna jų hormonų sistemą. Šiuolaikinės medicinos laimėjimai neįtikėtini, tačiau ar mes nuo to daromės sveikesni, ar ilgiau gyvename? Tad kodėl reikia ignoruoti tai, kas veikia, t. y. ajurvedą? Suniekinama ir liaudies medicina: žolelės – nerimta, jos negydo.“
Pasikeitė draugai
Asta neneigė, kad, pakeitusi gyvenimo būdą, prarado kai kuriuos senus draugus. Bet ji neišgyvena: draugai pasikeitė. Svarbiausia – į kitaip gyvenančius nežiūrėti iš aukšto ir nesimėgauti puikybe. Žinios duotos tam, kad padėtum žmogui, o ne didžiuotumeisi, todėl dabar visiems sako: „Turite galimybę tapti į vandenį įkrintusiu akmenuku, nuo kurio sklinda ratilai. Bet žinią turite nešti savo pavyzdžiu, o ne deklaracijomis.“
Visuose ieškojimuose Astą palaiko sutuoktinis Vytautas. Patyręs architektas pasinėrė į užburiantį ajurvedos pasaulį ir tapo puikiu ajurvedinio masažo specialistu, sveikos mitybos ir gyvensenos patarėju. „Įkritome į ajurvedą, manau, negrįžtamai. Anksčiau galvodavau: bus penkiasdešimt – ką reikės veikti? O dabar neturime laiko, nes reikia tiek daug išmokti, suspėti, gyvenimas tapo toks įdomus“, – juokėsi gydytoja.
Visagalis „noriu“
Ajurveda – viena iš vedų, senovinių tekstų rinkinio dalių – buvo užrašyta daugiau kaip prieš 5 tūkst. metų. Joje aprašyta ir atomo sudėtis, ir kaukolės atvėrimas, ir transplantacija. Bet mes gyvename materialistinėje visuomenėje, kurioje viskas neigiama. Daugelis žmonių mano, kad tai – atvežtiniai dalykai, todėl mums netinkami. Bet juk mūsų senoliai gyveno, kaip moko ajurveda: laikėsi moralės principų, rūpinosi sielos, proto švara ir kūno sveikata. Net mūsų patarlėse sudėlioti ajurvediniai principai. Apie karmą ar likimą jose sakoma: „Lazda turi du galus“, „Kaip šauksi, taip atsilieps“, apie dienos režimą – „Su vištomis gulęs, su gaidžiais kėlęs nesigailėsi“. Yra patarlių, išreiškiančių kertinius viso mūsų gyvenimo pricipus. Lietuvos šviesuolis Vydūnas pritaikė ajurvedos žinias ir išsigydė tuo metu nepagydomą ligą – džiovą.
„Ilgai galvojau kodėl ajurveda sukelia tokį didžiulį pasipriešinimą, kol supratau, kad skleisdami ajurvedos žinias sujaukiame žmonių protus. Jie staiga supranta, kad visą gyvenimą gyveno netinkamai, todėl susierzina ir jiems kyla natūralus impulsas gintis – ieškoti kaltų. Kalčiausias, žinoma, tas, kas apie tai pasakė“, – juokėsi Asta. Jos nuomone, esminis alopatinės medicinos ir ajurvedos skirtumas tas, kad pastaroji yra mokslas apie džiaugsmingą gyvenimą, o Vakarų medicina – mokslas apie ligas.
Ajurvedos specialistai į ligą žiūri ne vien kaip į kūno susirgimą, o kaip į viso žmogaus negalią – jo penkių juslių – regos, lytėjimo, klausos, uoslės bei skonio, taip pat proto, intelekto, ego ir sielos ligą. Anot jų, susergame tada, kai protas nustoja kontroliuoti jusles – „noriu“ tampa visagalis: noriu skaniai valgyti, klausytis nežinia kokios muzikos, noriu sekso. Protas paklūsta ir ieško argumentų, kaip pateisinti šiuos norus: „visi taip daro“, „vienąkart gyvenam“, „šiais laikais“, „nedaug malonumų gyvenime“. Bet virš proto yra intelektas. Intelektas, anot Astos, yra ne tai, kas padeda laimėti „protų mūšiuose“, o mūsų dvasingumas ir patirtis, kuris turi laiku sustabdyti, kai norime pasielgti netinkamai, pavyzdžiui, paimti gražų daiktą, kai niekas nemato. Jis turi sakyti: „Dievas mato!“
Negalime suvaldyti ir ego. Jei tikėtume, kad esame nemari siela, o kūnas – viso labo kalėjimas, kuriame ji gyvena, mums nereikėtų patogumų. „Psichikos ligos kyla iš mūsų neįgyvendintų norų ir mūsų didžiulių pretenzijų, – sako Asta. – Prisiimame kreditų, kuriuos reikia mokėti. Kokių tragedijų būna, kai žmonės netenka darbo.“
Liga prasideda nuo neramių minčių
Pirma ligos stadija ajurvedoje laikomas neramus protas – negalėjimas susikaupti, išsimiegoti, neramios mintys. Lėtinio nuovargio sindromas yra pažengusi liga. O kam iš mūsų jo nenustatytų? Kai atsiranda skausmas, kai kreipiamės į poliklinikas, jau būna penkta iš šešių ligos stadijų. Tada galima apmalšinti jos simptomus, bet pagydyti – nebe.
Be to, ajurveda teigia, kad esame skirtingi pagal savo sudėjimą – došą. Pagal jį turime gyventi ir gydytis, nors teigiama, kad visiems reikia badauti, išgerti du litrus vandens per dieną, druska kenkia ir visiems reikia žaliavalgiauti. Tai – tik mitas. Nieko nėra visiems tinkamo. Panašių mitų yra daug, o ajurveda sako: atsirinkime, kas kam tinka. „Jei susirgai, nereikia kaltini aplinkos, – teigė Asta. – Sustok ir pagalvok, ką darei ne taip. Liga – ženklas: ne ten eini, ne tai darai. Ir jokie vitaminai neišgelbės.“
Anksčiau žmonės žinojo, kad už viską privalo būti dėkingi Kūrėjui. O mes labai susireikšminame. Jei turėtume dėkingumo, mažiau kniauktume, kad mums blogai. Bet danguje yra buhalterija ir visus mūsų darbus suskaičiuoja. O indai tiki karma: jei šiame gyvenime neišspręsiu problemų, vadinasi, jas perkelsiu į kitą. Dėl to negalima atidėlioti – ieškoti išeities reikia dabar. Katalikai irgi panašiai teigia: reikia rūpintis savo siela, kad jai netektų kentėti po mirties. „Visos religijos kalba apie tą patį“, – sakė Asta ir pridūrė, kad privalu prižiūrėti kūną, kad netrukdytų dvasingumui – leistų vykdyti Dievo valią ir padėti kitiems. Bet kaip padėsi kitiems, jei esi susirietęs iš skausmo?
Skleidžia žinias
Asta ir Vytautas nusprendė vydyti Dievo valią skleisdami žinias, kaip derėtų gyventi ir mokyti tas žinias taikyti gyvenime. „Ajurvedinis masažas nėra panacėja, bet jį suderinus su gyvenimo būdu galima labai daug pasiekti – net labai sušvelninti nepagydomas lėtines ligas. Niekam nepatariu liautis vartoti cheminių vaistų, bet ilgainiui pasieksite, kad jų nebereikės arba reikės gerokai mažiau“, – tikino gydytoja.
Dažnai žmonės stebisi, kodėl ajurvediniai masažai tokie brangūs. Asta ir į šį klausimą turi atsakymą: ajurvedos masažistas turi atitikti aukštus reikalavimus, jis negali gyventi bet kaip, nes delnai – energijos šaltinis. Juk net kunigas laimindamas iškelia rankas, kai vaikas verkia, ranka glostome jo galvą, kai užsigauname kelį, griebiame jį delnais. Taigi, jei masažuotojas bus pagiringas, prisivalgęs bet ko, piktas, jei jis galvos tik apie pinigus, kokią energiją jums perduos?
Ajurvedinis masažas atliekamas nuadojant aukštos kokybės aliejų. Masažuojamas kūnas sugeria mažiausiai 100 g aliejaus. Juo impregnuojama ne tik oda, bet ir sausgyslės, sąnariai. Asta įsitikinusi: jei žmonės būtų masažuojami, jie išvengtų daugybės sąnarių, stuburo ligų, o sportininkai nepatirtų tiek daug traumų. Nereikėtų tiek raminamųjų ir antidepresantų, nes masažas atpalaiduoja, ramina. „Ajurveda daug kam nepatogi. Jei jos paisytume, turėtume gyventi kitaip ir visiškai kitaip rengti gydytojus“, – sakė Asta.
Aušrinė Šėmienė
