24-erių vaikinas atvirauja, jog visuomet sulaukdavo patyčių ar replikų dėl didelio svorio, tačiau tai buvo tapę savotiška jo dalimi, o bandyti svorio metimo būdai nueidavo šuniui ant uodegos ir neduodavo jokių rezultatų, kol galiausiai, atradęs sau tinkamą būdą, Mantas dabar džiaugiasi asmeniniais pasiekimais.
Su antsvoriu kovoja nuo vaikystės
Vaikinas neslepia – antsvoris lydėjo dar nuo vaikystės, galiausiai sekė nutukimo stadija, o viduje visad kirbėjo noras sverti mažiau. Jis sako, kad svoris netgi buvo tapęs savotiška vizitine kortele.
„Dirbant su viena iš veiklų – kaimo bendruomenėmis, sukūrėme edukacinę programą „Kaip dzūkas žmonos ieškojo“. Visada antsvoris būdavo vizitinė kortelė, kad išeina dzūkas, didžiausias iš visų, ir ieško žmonos. Visada buvo taip, kad pirma įeina pilvas, o vėliau įeina Mantas“, – pasakojo pašnekovas.
Tik dabar, jau prabėgus nemažai metų, jis ima suprasti, kad didelis svoris tapo ir patyčių objektu mokykloje. Tiesa, tuomet tai atrodė kaip juokas ir tik atėjus į socialinės pedagogikos sritį Mantas suprato, kas iš tiesų dėjosi.
„Dabar tą suprantu, kad tai buvo patyčios, bet tuo metu nuleisdavau juokais, kadangi aš visada mokėjau gražiai, taikliai arba kandžiai atšauti. Dabar aš tą suprantu, kad tai jau buvo patyčios. Tuo laiku gal nieks tiek daug nekalbėjo apie patyčias, kai buvau mokyklinio amžiaus, nebuvo jos tiek gerai žinomos ir suprantamos. Arba kiekvienam tai priklauso nuo pačios savęs, aš to niekada nei kiek nesureikšminau, mokėdavau tai paversti juoku“, – kalbėjo jis.
Nerasdavo laiko sau
Dabar žvelgdamas į priežastis, dėl ko svoris augo, Mantas peržvelgia savo mitybos racioną, kuriame buvo likę ne itin daug naudingų produktų:
„Pagrindinis dalykas, ką reikia daryti, tai žiūrėti, ką dediesi į lėkštę, bet pats to nežinosi, man buvo sunku, kadangi nuo paauglystės daržovių racione likę tik keletas termiškai apdorotų daržovių, jokių jūros, upės ir ežero gėrybių, nors esu dzūkas, o, kaip žinia, dzūkai – girių karaliai, bet, deja, iš miško gėrybių vartoju tik uogas.“
Kaip pats sako, greičiausiai negerai buvo ir tai, jog gyvenime nebuvo balanso – amžinas lėkimas, daugybė veiklų, tad laiko ramiai prisėsti ir pavalgyti nelikdavo. Užklupusi pandemija vieniems įvarė daugybę streso, kurią malšino maistu, o štai Mantui tai leido pagaliau kiek pristabdyti ir paprasčiausiai rasti laiko sau – tokį tikslą pandemijos pradžioje jis sau ir išsikėlė.
„Jeigu imant mokyklinį amžių, visada taip buvo, kad esu krūvoje veiklų ir niekada nerandu laiko sau, būdavo taip, kad visą dieną nevalgau, bet vakare grįžtu ir „paryju“ už visą dieną, kaip aš sakau.
Studijų periodu dirbau Druskininkuose, mokiausi Utenoje, paskaitos iki pietų, po pietų grįžtu į Druskininkus, į darbą – buvo toks lakstymas“, – priežastis dėsto Mantas.
Išbandė visus įmanomus būdus
Jis svarsto, jog galbūt svarstyklėms parodžius skaičius 186, tai galiausiai paskatino veikti. Vaikinas suprato, jog turi ieškoti priemonių, kurios padės susitvarkyti su seniai varginančia problema. Ir anksčiau išbandyta daugybė būdu, kurie nedavė jokio rezultato.
Pradėjęs taikyti protarpinį badavimą, vaikinas pamatė pirmuosius rezultatus – kilogramai tirpo, tačiau nukritus 20 kilogramų svoris sustojo vietoje. Tada Mantas atrado mitybos konsultantę, kuri ne tik padėjo susitvarkyti mitybą, bet ir paskatino daugiau judėti.
„Daug visko bandyta ankstesniu laiku, tada pabandžiau protarpinį badavimą, per pusę metų atsikračius 20 kilogramų ir toliau badaujant svoris nustojo kritęs, taip supratau, kad kažkas negerai.
Kai pradėjau ieškoti laiko sau, pradėjau galvoti, kad kažkada bandžiau protarpinį badavimą, bandžiau nevalgyti visai, galvojau, ką čia daryti. Ieškojausi, skaitinėjausi ir visiškai netikėtai tarp savo „Facebook“ draugų atradau mitybos konsultantę. Parašiau jai, man atrodo, buvo pusė pirmos valdos, kad klausyk, gal gali kažkuo padėti. Ji sakė: „Gerai, bandom“. Taip ir pabandėm ir iki šiol dar vyksta bandymai“, – pradžią tikslo link prisimena pašnekovas.
Svoris krito subalansavus mitybą
Daugelis klausia, kokia M. Micevičiaus paslaptis, jog svoris taip greitai krito, tačiau jis atviras – stebuklo čia nėra ir paslaptis menka, didžiausiu draugu turi tapti sveika mityba ir judėjimas.
„Reikia žiūrėti, ką dedi į savo lėkštę, kadangi aš save laikau bėgančiu, lekiančiu ir kartais netgi darboholiku, dėl ko niekad nespėju pavalgyti, tai todėl į savo mitybą įtraukiau subalansuotus funkcinius produktus, kurie man padėjo pasiekti tokių rezultatų“, – pasakojo M. Micevičius.
Ir atsisakyti nieko neteko, pakako tinkamai susidėlioti valgymus ir tai, ką deda į burną. Dabar Mantas valgo 6 kartus per dieną, o į maisto racioną įtraukus funkcinius produktus pavyksta puikiai susidėlioti reikiamą kiekį angliavandenių ir baltymų, o visų svarbiausia – valgyti tuo pačiu laiku:
„Negaliu pasakyti, kad teko kažko atsisakyti, man teko perskirstyti savo maistą, racioną, ką valgyti kurioj dienos pusėj ir ką su kuo maišyti, bet kategoriškai atsisakyti tikrai nereikėjo.“
Judesys jam taip pat nesvetimas – jau daugybę metų lanko liaudies šokius, visuomet turėjo pakankamai veiklos, kaip pats sako, nei daug sėdėjo ar gulėjo, jog svoris augtų, bet jis vis tiek augo.
„Nuo pat vaikystės mane lydi liaudies šokis, kur du kartus per savaitę pajudu, bet pradėjus dirbti su mitybos konsultante pradėjau žingsniuoti ir skaičiuoti žingsnius, kiekvieną dieną būtinai pasiekti 10 000 žingsnių.
Šiandien dienai metinis žingsnių vidurkis siekia 12 400 ir dabar kelios dienos, kai pradėjau truputėlį daugiau sportuoti“, – pasakojo Mantas.
Per metus atsikratė 91 kilogramo
Subalansavus mitybą ir atradus laiko sau, atsirado ir daugiau energijos, todėl dabar į savo kasdienybę, šalia vaikščiojimo, įtraukia ir daugiau veiklos.
„Dabar pabėgioti šiek tiek išeinu, bet ir tai minimaliai. Prie savo fizinio aktyvumo buvau pridėjęs tik vaikščiojimą, dabar šalia vaikščiojimo pridėjau ir pabėgiojimą kelis kartus. Atsirado noras daugiau važiuoti dviračiu, galbūt tai atsirado iš to, kad turiu daugiau jėgų“, – pasakojo pašnekovas.
Pradžioje svėręs 186 kilogramus, su sveiko ir aktyvaus gyvenimo būdo konsultantės pagalba ir aplinkinių palaikymu, dabar Mantas sveria 95 kilogramus ir visa tai pasiekti pavyko vos per metus laiko. Dabar svarbiausia užduotis – ir toliau laikytis susikurto režimo.
„Vartoju gražų posakį, kaip dzūkai sako: „Bus tep, kap Dzievas duos“. Aš niekada nesakau „stop“, svarbiausia yra išlaikyti, nes tai yra savo gyvenimo būdo įstatymas šiek tiek į vėžes ir reikia pastoviai laikytis, kad neatitrūkti. Jeigu nori atrodyti tvarkingai, reikia žiūrėti, ką dedi į lėkštę ir toliau tą laikyti, stengtis nepaleisti. O jeigu dar svorio nukris, visai nesupyksiu“, – šypsosi M. Micevičius.
