Namas medyje Kosta Rikoje, draustinis Libane, namai iš atmatų JAV ir kitos galimybėsi pailsėti, pasitarnaujant gamtai. Po iškaba „ekologinė gyvenvietė“ arba „ekologinis kaimas“ gali slėptis bet kas: hipių, kurių tėvų tėvai irgi buvo hipiai, komuna, sentikių bitininkų kaimas, sūrio valgytojų gyvenvietė ar keistų žmonių, vadinančių save anastasininkais, bendruomenė. Be visų šių nekomerciniu pagrindu veikiančių sambūrių „ekologiniais kaimais“ dažnai save vadina įvairiuose rojaus kampeliuose įsikūrę mažučiai viešbučiai, kur klientui pasiūlomas organinis maistas, SPA su ekologiškos kosmetikos panaudojimu ir jogos pratimais organiniame sode.
Tačiau pati ekologinės gyvenvietės idėja numato tik vieną dalyką: pamėginti iki minimumo sumažinti gamtos išteklių naudojimą ir pagal galimybes sugebėti dar ir atkurti jas bent jau atskirame žemės lopinėlyje. Persikėlimas į ekologinę gyvenvietę ilgam laikui – rimtas žingsnis, ir patikrinti savo ketinimų rimtumą galima, pagyvenus vienoje iš tokių gyvenviečių laikinai. Be to, net ir neturint sumanymo kur nors persikelti, pabuvojus kurį laiką tokioje vietoje, galima įgyti labai daug naudingų žinių ir įgūdžių, kurie ir mieste padės labiau rūpintis gamta.
,,Forbes“ išrinko 8 ekologinius kaimus ir ekologines gyvenvietes, kur galima praleisti šią vasarą.
Dyssekilde ekokomuna (Turupas, Danija)
Kaina: sutartinė
Netoli nuo Kopenhagos yra įsikūrusi Dyssekilde ekokomuna, kurios istorija prasidėjo nuo 10 žmonių, išpirkusių 1987 metais 13 hektarų buvusių bulvių laukų ekologinės gyvenvietės statybai. Ši žemė iš pradžių priklausė mažam Torupo kaimeliui, įsikūrusiam dar XI amžiuje. Bet kaimas pamažu tuštėjo, ir dėl šios priežasties, pavyzdžiui, Dyssekilde mokykla įsikūrė buvusios fermos patalpose, o XII amžiaus tebeveikianti bažnyčia atlieka dar ir koncertų ir paskaitų salės funkcijas. Dyssekilde nuolat gyvena apie 200 žmonių. Jie įsikūrę namuose, kurie pastatyti tik iš natūralių medžiagų (neretai naudojamų pakartotinai). Kaip ir dera skandinaviško dizaino gaminiui, namai atrodo puikiai, be to, visi jie labai skirtingi.
Dar viena skandinaviška ypatybė atsiskleidžia, kai matai, kaip suderintas gyvenimas Dyssekilde: nuodugniai iki smulkmenų viskas apgalvota. Kaip ir daugumoje ekologinių gyvenviečių čia yra tam tikra vykdomoji komisija, renkama dvejų metų kadencijai, be to, visi komunos nariai suskirstyti į grupes, kiekviena iš kurių atsakinga už vieną ar kitą buities sritį. Be to, buityje čia naudoja visus įmanomus gamtos išteklių taupymo būdus: panaudojama saulės energija, geoterminė šiluma, lietaus vanduo ir vėjo malūnai. O atliekų perdirbimo klausimą kaimo gyventojai išsprendė iš pagrindų, pastatę perdirbimo stotį.
Įvažiuoti į Dyssekilde automobiliu draudžiama. Ir nors kaimo teritorijoje yra nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė, ji numatyta tik tiems atvejams, kai į kaimą reikia atvežti sunkų krovinį ar atvykti greitosios pagalbos automobiliui.
Į Dyssekilde galima atvažiuoti su ekskursija, o norint galima išsinuomoti būstą ir gyventi jame neribotą laiką. Galima čia persikelti gyventi nuolatos, nusipirkus vieną iš namų (apie 110 000 eurų) ir sumokėjus nario mokestį (apie 1000 eurų). Namo nuomos kaina aptariama atskirai su kiekvienu potencialiu nuomininku.
Bellavista gyvenvietė (Costa Rika)
Kaina: 80-250 JAV dolerių parai
Bellavista gyvenvietė – tai vaikiškos svajonės apie namą medyje įgyvendinimas. Čia viskas yra: džiunglės kalnuotoje Costa Rikos dalyje, iš kur Ramusis vandenynas ranka pasiekiamas, o aplinkui net du nacionaliniai parkai: Piedro Blanco ir Korkovado.
Bellavista įkūrę Mateo ir Erica iš pradžių persikėlimo idėja užkrėtė artimus draugus, o vėliau nusprendė priimti pas save ir kitus norinčius. Nepakanka vien tik nusipirkti žemės gyvenvietei priklausančioje teritorijoje: savo atsakomybę už gaunamą gyvosios gamtos lopinėlį reikia įrodyti kitiems šios komunos nariams. Iš pradžių kiekvienas naujas kaimo gyventojas pasirašo 23 punktų susitarimą, įsipareigodamas derinti su gyvenvietės stebėtojų taryba visas statybų detales ir pasižadėdamas naudotis tiktai vietiniu elektros energijos šaltiniu – hidroturbina.
Norintiems pradėti statybos darbus rekomenduota kreiptis į vietos specialistus. Pavyzdžiui, norintys pasirinkti medienos rūšį čia kreipiasi į Gerardo Riverą – vieną geriausių Costa Rikos botanikų. Jis patars ir kokiame aukštyje montuoti konstrukciją ant kamieno. Kiek kainuos namas, pasakyti sunku: gyvenvietėje yra ir paprastų namų, kurių statyba atsiėjo 35 tūkst. JAV dolerių, bet yra ir pagal sudėtingus projektus pastatytų namų, kurie jų šeimininkams atsiėjo apie 150 tūkstančių dolerių.
Čia irgi galima išsinuomoti būstą, tačiau rezervuoti jį reikia iš anksto. Kaime, kurio gyventojai pavargo nuo žmonių, vaikystėje svajojusių gyventi medyje, antplūdžio, lankytojams galioja visas taisyklių rinkinys. Ypač griežtos taisyklės savanoriams: jiems teks pateikti vizą, patvirtinančią buvimo Costa Rikoje legalumą, mokėti kalbėti ispaniškai ir kas savaitę mokėti po 50 JAV dolerių bendrosioms išlaidoms maistui.
Earthship (Таоsas,JAVА)
Kaina: 170-300 JAV dolerių per parą; pilnai įrengtas namas kartu su žemės sklypu – nuo 195 000 iki 365 000 dolerių.
1971 metais ekologinės architektūros guru Michaelis Reynoldsas pastatė savo pirmąjį namą iš antrinių žaliavų – alaus skardinių. Tobulindamas atliekų panaudojimo ekologinei statybai idėją M. Reynoldsas suprojektavo absoliučiai autonominį namą, pavadinęs jį „Earthship“ – „Žemės laivas“. Toks namas pats apsirūpina elektros energija, vandeniu ir šiluma, kurios pakanka, kad būtų galima jaustis puikiai net prie minus dvidešimties laipsnių šalčio. O visa tai, ko reikia, kad funkcionuotų jo įrenginiai – saulė, vėjas, lietus ir sniegas.
Iš pradžių laikytas atrakcionu „Earthship“ netrukus tapo labai populiarus – apie M. Reynoldsą sukurtas pilnametražis dokumentinis filmas „Garbage Warrior“, pelnęs daugybę prizų įvairiuose festivaliuose. Vėliau panašių namų atsirado visame pasaulyje - juos statė ne tik M. Reynoldsas, bet ir jo pasekėjai. Prie savo būstinės New Mexico M. Reynoldsas įsteigė akademiją ir mokymo centrą, turintį atstovybes daugelyje šalių. Norint savarankiškai pastatyti „Earthship“, nereikia didelių įgūdžių – elementarias žinias iš biologijos turintis žmogus surinks savo namą net paskaitęs vieną iš M. Reynoldso parašytų mokomųjų knygų.
Visus gyvenimo ekologiškame name privalumus galima ne tik įsivaizduoti, skaitant knygą, bet ir patirti pačiam. „Earthship Biotecture“ štabe yra keletas demonstravimo namų, ir kiekvieną iš jų galima išsinuomoti. Pagyvenus tokiame harmoningame būste (nors ir pastatytame iš atliekų), galima rimtai užsidegti idėja pirkti ar statyti nuosavą. Pardavimui visada išstatyti gatavi įvairios modifikacijos namai – nuo bazinių variantų iki gigantų su trimis miegamaisiais ir oranžerija namo viduje. Dabartiniu metu Taose vyksta statybos – čia bus ekologinis kaimas, kuriame, žinoma, stovės tik „Žemės laivai“.
Ecovillage (Šufo slėnis, Libanas)
Kaina: 15-30 eurų per parą suaugusiam, 5-20 eurų - vaikui; jaunesniems kaip 4 metų vaikams - nemokamai.
Pirmą (ir kol kas vienintelį) ekologinį kaimą Libane, pavadintą paprastai ir aiškiai – „Ecovillage“ – sumanė ir įkūrė du draugai. Vietą savo sumanymui įgyvendinti draugai pasirinko puikią: Šufo slėnyje, kuris ribojasi su to paties pavadinimo biosferiniu draustiniu. Draustinio kedrų miškas – vienas didžiausių Libane. Šiuose kraštuose yra šalies kalnagūbris ir teka daugybė upių.
Įsikūrę tarp šių grožybių kaimo organizatoriai parengė ekologinio švietimo programą, kurioje pagrindinis dėmesys sutelktas į ekosistemų sukūrimą, organinį žemės ūkį ir ekologinę statybą. Kaimo svečiai, tarp jų ekologinio švietimo žinių pasisemti atvažiuojantys studentai apgyvendinami medžiuose įrengtuose namukuose arba molinėse žeminėse. Tarp kitko, galima atvykti ir su savo palapine, gyventi joje neuždrausta.
Savanoriai apgyvendinami ir maitinami nemokamai. Bet tiems, kurie mėgins išsisukinėti nuo savo kaip savanorio pareigų atlikimo, žadama skirti pinigines baudas. Savanoriškos veiklos variantų kaime gausybė: sodininkystė, miškininkystė, maisto ruošimas ir dalyvavimas pagal galimybes statybose. Čia galima atvykti iš Beiruto patiems, bet, norint nepaklysti, geriau iš anksto susitarti su „Ecovillage“ administracija dėl pasitikimo Kolo autobusų stotyje ir palydėjimo iki pat kaimo.
The Village (Clockjordan, Airija)
Kaina: 15-70 eurų parai už apgyvendinimą „ekohostelyje“; butai ekologiškuose namuose – nuo 33 000 eurų, namai – nuo 45 000 eurų.
Clockjordan miestelis svarbus airiams tuo, kad jame gimė poetas Thomas McDonax, priklausęs Airijos respublikos brolijai (ARB) ir nubaustas mirtimi, kai anglai nuslopino ARB organizuotą antibritišką maištą. Ne taip seniai atsirado dar vienas didelis Clockjordano nuopelnas Airijai: čia yra vienas didžiausių šalyje ekologinių kaimų.
Skirtingai negu daugelio ekologinių gyvenviečių, kurias įkūrė keletas entuziastų, pradėdami nuo nulio, šis kaimas – didelis projektas, sumąstytas ir įgyvendintas su plačiu užmoju. 67 akrų (1 akras yra 4047 kv. metrai arba 0,4047 ha) teritorijoje yra 114 gyvenamųjų namų ir 16 visuomeninės paskirties pastatų, pastatytų, suprantama, iš ekologiškų medžiagų, taip pat sodai, ferma ir nedidelis miškas. Du trečdaliai sklypų jau parduoti, bet kol kas pakanka ir siūlomų pirkti. Tam, kas įsigis vieną iš jų, teks lankyti ekologinės statybos įgūdžių mokymo kursus, o namo dizainą bus galima išsirinkti iš keleto vietos architektų parengtų variantų. Universalus bus tik įdaras – sistemos, taupiai naudojančios gamtos energiją.
Airijos bendrovė „Artricity“(žinomas atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo autoritetas) remia šį projektą, žačiau pagrindinis šviesos ir šilumos šaltinis kaime vis dėlto yra saulė. Mokymo centre taip pat kuriami partnerystės projektai – pavyzdžiui, paskaitas skaito ir vietiniai specialistai, ir dėstytojai iš Dublino.
O visai neseniai studentams ir turistams duris atvėrė didelis „ekohostelis“ – kaip ir visuose pastatuose, jame įrengta saulės energijos naudojimo sistema. Beje, reikia turėti omenyje, kad jokių programų, susijusių su dvasine praktika ar vegetariška mityba, kurios paprastai tiesiogiai susietos su ekologišku gyvenimo būdu, čia pasiūlyta nebus. Netgi namai – nepaisant, kad naudojamos superšiuolaikinės ekologinės technologijos – atrodo įprastai. Tai tik vidutinis statistinis Europos mikromiestelis, nuo kitų tokių pat miestelių besiskiriantis aukštesniu gamtos tausojimo lygiu.
Pania Project (Tailandas)
Kaina: įeina į mokymo kurso kainą
Pania Project bendruomenėje atsitiktinių žmonių nebūna, o jei tokių atsiranda, jie ilgai neužsibūna. Bendruomenės nariai savo tinklalapyje pabrėžtinai pabrėžia, kad jie ne svečių namai. Tai jaunų amerikiečių kompanija, labai rimtai žiūrinti į vietovės organišką apgyvendinimą ir įsisavinimą nepadarant jai žalos.
Viskas prasidėjo 2002 metais nuo Christiano Shirerio, kuris pirmasis įsikūrė šioje vietoje ir veikiai atsiviliojo savo draugus iš Jungtinių Valstijų.
Bendromis jų pastangomis beveik tuščiame Tailando matais žemės sklype išaugo ištisas maistinių augalų miškas, tarp kurių vien tik vaismedžių – apie 40 rūšių. Šiame atžalyne draugai pastatė keletą gyvenamųjų namų, panaudodami šiaudus, molį, bambuką ir eukalipto lapus, įrengė kompostinius tualetus ir nesudėtingą dušą, kuriuo besinaudojančių žmonių prašoma naudoti tik natūralias priemones, kadangi vanduo iš dušo teka į daržą. Beje, čia pasigaminama organinio muilo, o taip pat ir jogurto, vyno ir sūrio. Duona ir picos kepamos molinėje krosnyje. Taip pat auginami į arbatinius grybus panašūs augalai kombuča.
Atvažiuoti į Pania Project ir perimti čia įsikūrusių žmonių patyrimą galima birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais – švietėjiška veikla čia užsiimama nuolatos. Kartu su Christianu mokymo kursą ir praktinius užsiėmimus praveda šios kultūros populiarintojai, turintys įspūdingą šios srities žinių ir patirties bagažą. Savanoriai į Pania Project taip pat priimami, bet su sąlyga, kad komunoje jie bus ne trumpiau kaip savaitę, o geriau – dvi. Ir, žinoma, kiek galima daugiau padės. Kadangi vietų svečiams čia nedaug, apie savo ketinimą atvykti į Pania Project savanoriu reikia pranešti iš anksto. Kitaip čia galima atrasti didelę grupę besimokančiųjų.
Bergendal (Ladysmith, PAR)
Kaina: 5 eurai už naktį kempinge (su savo palapine); nuo 6 iki14 eurų už naktį viename iš svečių namelių.
Bergendal – maža ferma PAR Cape provincijoje. Fermos savininkai ir joje dirbantys aktyvistai laikosi permakultūros taisyklių žemės ūkyje. Clane Caru – žemė, ant kurios įsikūrusi ferma – yra Caru pusdykumės dalis. Ji ribojasi su kalnagūbriais ir su didžiuliu plotu, užžėlusiu tankiais bruzgynais, vadinamais „finboš“ – retais, tik čia sutinkamais krūmais. Šiai žemei nuo žmonių kliuvo dar senovėje – joje gyveno ir savo galvijus ganė koisan gentis, o paskui ten įsikūrė būrai – irgi su galvijais.
Ūkininkai iš Bergendalo užsibrėžė sau tikslą išgydyti šią dirvą nuo erozijų ir jį pasiekė. Sėkminga dirvos atgaivinimo patirtimi, permakultūrinio dizaino ir ekologinės statybos žiniomis čia dalijamasi su visais norinčiais mokymo programoje. Pastogė studentams fermoje suteikiama pagal pageidavimus: žeminė, alyvmedžių namas arba tradicinis indėniškas tipi. Be programos dalyvių fermoje draugiškai priimami eiliniai svečiai ir, žinoma, savanoriai – tačiau tiek vieniems, tiek kitiems galioja viena taisyklė: neperspėjus apie savo vizitą, nėra ko tikėtis gauti nakvynę fermoje. Dar viena taisyklė (tiksliau, prašymas), kurios laikytis prašoma visų fermos lankytojų: išsivežti savo šiukšles. Galingos, galinčios perdirbti didelį šiukšlių kiekį, sistemos čia kol kas nėra.
Festivalis ,,Save Baikal" (Baikalo ežeras, Rusija)
Dalyvio kaina: tikslinti grupėse
Rugpjūčio mėnesį prie turistų nukamuoto Baikalo ežero bus surengtas festivalis „Save Baikal“ – ir tai yra puiki proga neilgą laiką pagyventi ekologinėje stovykloje ir suspėti padaryti ką nors gero. Festivalio idėją subrandino keletas jaunuolių iš Maskvos. Pritarus Baikalo savanorių tarnybai, projektams „Eko-Viki“, „Šiukšlių nebėra“, savanorių centrui „Burundukai“ ir dar keletui visuomeninių ir turizmo organizacijų, jie ėmėsi organizuoti globalinį „subotniką“ (kitaip tariant, švarinimosi akciją) prie Baikalo krantų.
Pats festivalis truks 10 dienų, nuo rugpjūčio 2 iki 12 dienos – būtent tomis dienomis bus skaitomos paskaitos ir vakarais vyks koncertai. Tačiau pagrindinę savo projekto – pabaikalės teritorijų švarinimo ir surinktų šiukšlių utilizavimo – misiją organizatoriai ir savanoriai pradės vykdyti jau liepos viduryje. Prisijungti prie jų šiame etape gali kiekvienas norintis, tik turi pasiimti su savimi palapinę, švarinimui reikalingą inventorių ir su šiais daiktais atvažiuoti į Kabanskij rajoną, Suchaja, Encheluk, Zariečje ir Dulan gyvenviečių apylinkes.Švarinimo darbai bus tęsiami ir pasibaigus festivaliui, iki rugpjūčio pabaigos.
Turint omenyje, kokiais neaprėpiamais šiukšlių kalnais dabar yra užversta Baikalo pakrantė, norintys pasilikti ir festivaliui pasibaigus bus labai laukiami. Remdamasi šios vasaros patirtimi „Save Baikal“ komanda tikisi sukurti tokią savanoriško darbo organizavimo sistemą, kuri užtikrintų švaros palaikymą prie ežero nuolatos.
