„Ta šventė, kurios velykiniai papročiai dabar siejami su krikščioniška data, seniau buvo be krikščioniško atspalvio. Kaip ją vadino? Tai yra artima šventė Jorei, mes, romuviečiai, ją taip pat švenčiame“, – sako senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ narys Jonas Vaiškūnas.
Senovės lietuviai dar ikikrikščioniškų laikų švęsdavo Jorę – tai pirmoji svarbiausia metų šventė, su ja senovėje pradėdavo naujus pavasarinius metus. Jos papročius, tradicijas, žaidimus ir apeigas vėliau perėmė krikščioniškos Velykos. Būtent krikščionys susiejo Velykas su pirmuoju sekmadieniu po mėnulio pilnaties.
„Tęsiame tą senąją tradiciją – švenčiame Jorę, kuri iš esmės turi visus velykinius papročius. Jorė turi pastovią datą, švenčiame arčiausiai balandžio 23 dienos, savaitgalį. Žmogus turi būti su gamta ir gamtoje, – pasakoja J. Vaiškūnas. Iš tiesų Velykų šventėje nieko krikščioniško, išskyrus ėjimą į bažnyčią ir Kristaus minėjimą, nėra. Visi kiti papročiai yra būtent iš senųjų tradicijų.“
Velykos - pavasario atgimimo šventė
„Visi papročiai: oro spėjimai, supimasis ant supynių, kiaušinių ridenimas, žaidimai, prietarai, burtai – susiję su senovės tradicijom. Tai buvo labai svarbi šventė su ja prasidėdavo pavasariniai ūkiniai metai – žmonės pradėdavo lauko darbus ir viskas persikeldavo į lauką. Ir dabar jaučiame, kad pradedama kitą gyvenimą, nebe troboje, o lauke ir visi mūsų darbai bus susiję su lauku ir gamta.
Po pavasario lygiadienio būtent Velykas atitinkančios šventės minimos daugelyje pasaulio tautų, gyvenančių vidurio platumoje, kur prasideda pavasaris ir keičiasi sezonai – matomas aiškus gamtos atgimimas. Tuose kraštuose, kur gimė krikščionybė – nieko panašaus nevyksta, ten nėra sezonų kaitos, nėra ir tokio ryškaus pavasario. Pavyzdžiui, Palestinoje pietuose. Tai yra šiaurės rytų Europos tradicijos“, – aiškina J. Vaiškūnas.
Kiaušinių marginimas – baltų tradicija
„Kiaušiniai neturi nieko bendro su krikščionybe. Niekur jie nėra minimi. Jėzus Kristus nesiejamas su kiaušiniais – ne iš kiaušinio juk gimė, o iš Marijos, – juokiasi romuvietis J. Vaiškūnas.
Ir kiaušinių krikščionys nemargindavo, o senovės baltai ir daugelis kitų tautų pavasarį, kai parskrenda paukščiai, margindavo kiaušinius kaip gamtos nubudimo ir prisikėlimo ženklą. Juk pirmieji paukščių kiaušiniai – gyvybės simbolis. Tai labai sena tradicija.“
Šventajame rašte nėra tradicijų susijusios su kiaušiniais ir jų marginimu, nėra ir kitų Velykinių papročių.
„Todėl šiek tie perdedama, kai sakoma, kad Velykos – pati svarbiausia krikščioniška šventė, nes visi papročiai, prietarai, tikėjimai, apeigos ir vaišių stalas su krikščionybe visiškai neturi nieko bendro. Nebent ėjimas į bažnyčią ir maldos“, – teigia „Romuvos“ narys.
Kaip baltai margindavo kiaušinius
Seniausias kiaušinių marginimo būdas – augaliniais dažais ir skutinėjimas.
„Tokie margučiai randame archeologų, jie būna kauliniai, dekoratyvūs, aišku, tikrų kiaušinių neišlieka. Tokių margučių randama viduramžių gyvenvietėse, senesniuose sluoksniuose, jie yra ritualiniai margučiai. O dar senesnis dažymo būdas – padažoma augaliniais dažais raudonai ir niekaip nemarginama. Raudona spalva simbolizuoja gyvybę, gyvybės prisikėlimą“, – apie kiaušinių marginimo tradicijas pasakoja J. Vaiškūnas.
Kiaušinių ridenimas
„Kiaušinių ridenimo papročiai, kurie dabar virto žaidybiniais, iš tikrųjų buvo ritualinis veiksmas. Kiaušinio riedėjimas ant žemės, sąlytis su žeme turi panašią simboliką kaip bėrimas grūdo į žemę – tai atgimimo prisikėlimo simbolis.
Tiesą sakant, visi žaidimai, kuriuos mes dabar žaidžiame pramogai, gimė iš religinių-ritualinių apeigų“, – dėsto J. Vaiškūnas.
Krikščionys pasisavino šventes
„Visos šventės mūsų kalendoriuje, tiesiog, susiejamos su kokia nors krikščioniška data ir krikščionišku šventuoju, ėjimu į bažnyčia ir maldomis krikščioniškam Dievui – tik tai krikščioniška. Visa kita, kas sudaro švenčių turinį, tiesą sakant, 80 procentų apeigų ir tradicijų išlikę nuo ikikrikščioniškų laikų.
Pavyzdžiui, Kūčios išvis krikščioniško nieko neturi, nes krikščioniška tik ta dalis, kai žmonės eina į bažnyčia melstis, o visa kita dalis – senosios mūsų tradicijos paveldėtos iš protėvių ir išsaugotos“, – atskleidžia J. Vaiškūnas.
