Yra keletas tokių patrauklių vietų, kaip kad Jeloustouno Nacionalinis parkas. Tai nublukintas ledynų ir ugnikalnių išsiveržimų kraštovaizdis, sieros ir ugnies vieta, kur lyg milžiniškas virdulys kvėpuoja, burbuliuoja ir verda žemė. Krašte, kuriame klajoja briedžiai, meškos ir vilkai, kunkuliuoja geizeriai ir karšti šaltiniai, užburdami vaizduotę taip pat, kaip nuo parko įsikūrimo 1872 metais. Tai pirmykštė ir laukinė Amerika.
Kai nukrinta temperatūra, o sniego pusnys tampa neperžengiamos, parkas įgyja tam tikro žavesio ir įspūdingumo. Turistų minios, kurias pakeičia per šalį keliaujantys slidininkai, sumažėja, o pastarieji tyliai seka, kelionių organizatorių sudarytais maršrutais. Gauruotas bizonas pasirenka savo kelią per gilų sniegą, kad galėtų įbristi ir pasišildyti geizerių baseinuose, laukdamas karštųjų šaltinių iš raibuliuojančių terminių vandenų. Šiems staiga išsiveržus į šaltą orą ištrykšta verdančio vandens srovė.
Toliau nuo geizerių, giliai miške vyrauja tyla ir ramybė. Vienintelis garsas, tai sušalusio krioklio lašėjimas, kuris lėtai tirpsta ant priešais esančių juodų uolų. Letenų pėdsakų linija veda nuo krioklio ir išnyksta tarp medžių. Vilkas? O gal kojotas? Sunerimę grįžtate į krėslą prie židinio savo namelyje, ir priešais apšerkšnijusį langą susimąstote apie laukinį kraštą.
Jeloustonas yra vienas seniausių nacionalinių parkų pasaulyje. Be Aliaskos, tai antras didžiausias JAV esantis parkas. Žymus savo geoterminiais fenomenais. Čia randasi du trečdaliai visų planetos geizerių bei dauguma karštųjų šaltinių vandenų. Kiekvienais metais čia apsilanko apie trys milijonai žmonių, todėl, tai yra vienas dažniausiai lankomų Amerikos parkų. Norėdami čia atvykti ir pasigrožėti geizeriais, karštųjų vandenų šaltiniais bei pamatyti kanjoną turėtumėte skristi per Londoną į kurį nors iš JAV miestų, kadangi tiesioginių skrydžių I Jackson Hole oro uostą nėra.Oro uostas randasi vos už 50 mylių nuo Jeloustouno.
Korėjos ledo festivaliai
Ledo festivalis Pietų Korėjoje (pics24.com nuotr.)
Didžiąją metų dalį, „sancheoneo“ upėtakių rūšis, gyvena palaimingą gyvenimą Hwacheon upėse, tai miestas, kuris yra kalnuose į čiaurės rytus nuo Seulo. Kai ateina sausa korėjietiška žiema, upė užšąla, o „sancheoneo“ upėtakiai lieka po 40 centimetrų ledu. Ir tuomet prasideda visos bėdos.
Kiekvienais metais sausio mėnesį Hwacheon Sancheoneo ledo festivalis į šį ramų šalies kampelį atneša daug šurmulio ir energijos, kadangi čia suplūsta tūkstančiai lankytojų, susispietusių ant kiekvieno užšalusio upės centimetro, kad išbandytų savo jėgas ledo žvejyboje.
Ledo festivalis Pietų Korėjoje (pics24.com nuotr.)
Barbekiu korėjiečiams yra taip normalu kaip prancūzams batonas, o liepsnojančios ugnies dūmų kvapas, lengvai tvyro, tarsi laukdamas, ką tik sugauto laimikio. Keliems lankytojams, kad pagautų žuvį, neužtenka žvejoti vien tik išsikirtus eketę, todėl su marškinėliais ir šortais jie neria į šalia esantį ledinio vandens baseiną, taip įsitikindami, kokie slidūs gali būti upėtakiai.
Ledo festivalis Pietų Korėjoje (life.com nuotr.)
Kad pasiektumėte festivalį reikėtų skristi į Seulą, Pietų Korėjos sostinę ir vykti traukiniu į arčiausiai Hwacheon esantį miestą arba autobusu vykti iki Chuncheon ir persėsti į kitą vežantį tiesiai į Hwacheon.
Užpustyti Londone
Netikėtai užpustytas Londono miestas
Dešimta valanda, pirmadienio rytas, Londono centras. Nėra puškuojančių Piccadilly gatve autobusų, metančių keleivius prie kiekvieno sustojimo. Nebėra ir minių, besigrumiančių dėl vietos Oksfordo gatvėje, o ir universalinės parduotuvės durys tūno uždarytos. Tuneliuose stovi tušti metro, o lėktuvai liūdnai tūno Heatrou oro uoste.
Keli žmonės ėję į darbą apsisuka ir kulniuoja atgal namo, nes biurai dėl netikėtai iškritusio sniego liko uždaryti. Tai nėra apokaliptinė scena iš „pasaulio pabaiga atėjo“ tipo filmų, tačiau realus įvykis sostinėje ir visa tai, kaip retais atvejais nutinka – dėl gausiai iškritusio sniego.
Gatvės ištuštėja, o visas veiksmas persikelia į parkus. Hampsted Hyte bėgimo klubo bėgikai, nepavilkdami kojų per sniegą, pasidavė ir ėmė ridenti didžiulius sniego rutulius link šalia esančio tvenkinio kranto. Ričmondo parke, vietinis elnias risnoja per sušalusią žemę, ieškodamas šakų ir krūmų.
Toliau į vakarus, Grynviče mokiniai švenčia netikėtai atsilaisvinusią dieną, rogutėmis leisdamiesi žemyn nuo Karališkosios Observatorijos. Tolimi Kanary Varf dangoraižiai neaiškiai matosi per pilką tamsą, o centre, sniegas ir toliau sparčiai krenta ant ištuštėjusio Londono, atnešdamas neįsivaizduojamą magiją tiems, kurie išdrįsta išeiti, į dabar tik jiems, priklausantį miestą...
