1. Nepakankamas kiekis visaverčių spermatozoidų vyro spermoje arba sumažėjęs jų aktyvumas. Spermatozoidų kiekį sužinoti galima atlikus nesudėtingą tyrimą – spermogramą. 70-aisiais norma laikytas 70 procentų aktyvių spermatozoidų kiekis spermoje. Šiandien ši kartelė nuleista iki 50 procentų. Apvaisinimui reikia vadinamųjų „rezultatyvių“ spermatozoidų, kurie akimirksniu gali pasiekti tikslą – moters kiaušialąstę. Deja, pasitaiko ir ne tokių judrių spermatozoidų, kurie juda per lėtai arba apskritai slenka ne tikslo link, o ratu, taigi kiaušialąstės taip ir nepasiekia. Jei aktyvių spermatozoidų dalis – mažiau nei 50 procentų, vyrui diagnozuojamas nevaisingumas. Gana ilgai ši problema laikyta neišsprendžiama ir tokie vyrai negalėdavo tapti tėčiais. Dabar, atsiradus naujiems gydymo metodams, tokio tipo nevaisingumo problema gana dažnai išsprendžiama ir pora turi šansų susilaukti kūdikio.
2. Imuninis nesuderinamumas. Labai retais atvejais moters organizmas dėl vienokių ar kitokių priežasčių gamindamas specifinius antikūnus atmeta konkretaus vyro spermą. Įtariant šią problemą, moteriai atliekama diagnostika, kurios tikslas – ištirti visus kiaušialąstės susiformavimo, brendimo ir judėjimo etapus. Tačiau prieš tiriant kiaušialąstės brendimą, svarbu įsitikinti, kad moters menstruacijų ciklas sklandus. Jei jis sutrikęs – tai gali būti dar viena nevaisingumo priežastis.
3. Menstruacinio ciklo sutrikimai. Atliekami moters hormonų tyrimai ir išaiškinamos jų pusiausvyros sutrikimo priežastys, o tada skiriamas atitinkamas gydymas.
4. Jaunos kiaušialąstės (folikulo) formavimosi proceso sutrikimai. Paprasčiausias būdas stebėti folikulų susidarymą – kiaušidžių tyrimas ultragarsu, kuris atliekamas 7–9 mėnesinių ciklo dieną. Vienoje kiaušialąstėje turėtų atsirasti bent keletas folikulų. Iš jų subręsta vienas – dominantinis, t. y. stipresnis ir brandesnis už kitus. Jis ir dalyvaus ovuliacijos procese. Tai nutinka menstruacijų ciklo viduryje (11–13 dieną). Šį procesą taip pat galima užfiksuoti ultragarsu.
5. Dominantinio folikulo brendimo sutrikimai. Tai gana dažnai pasitaikanti nevaisingumo priežastis, dar vadinama kiaušidžių policistoze. Ji, kaip ir geltonkūnio cista – funkcinių dominantinio folikulo vystymosi sutrikimo padarinys. Svarbiausia – laiku šią problemą diagnozuoti. Kiaušidžių uždegimas taip pat gali neigiamai paveikti pastojimo galimybes: subrendęs dominantinis folikulas turėtų perplėšti kiaušidžių apvalkalą, o kilus uždegimui, kiaušidžių sienelė sustorėja ir folikulas čia tarsi užrakinamas, neišleidžiamas kelionei.
6. Subrendęs dominantinis folikulas negali išsiveržti iš kiaušidės. Išsilaisvinusi iš dominantinio folikulo ir apvaisinimui pasirengusi kiaušialąstė kiaušintakiu keliauja gimdos link, kur turėtų susijungti su spermatozoidu. Jei kiaušintakiai nepraeinami, apvaisinimas bus beveik neįmanomas.
7. Kiaušintakių nepraeinamumas. Jis nustatomas atliekant histerosalpingografiją. Šis metodas atliekamas taip: į gimdos ertmę suleidžiama kontrastinės medžiagos ir rentgenu stebima, kaip ji juda
kiaušintakiais.
Jei porai nenustatoma nė viena aukščiau išvardytų nevaisingumo priežasčių, pastoti gali trukdyti kiaušialąstės subrendimo ir lytinių santykių neatitikimo laikas. Subrendusi kiaušialąstė gali laukti susitikimo su spermatozoidu nuo 12 valandų iki keleto dienų. Todėl daug reikšmės tenka veiksmų sinchronizacijai – susitikimą reikia „surengti“ tinkamiausiu laiku.
Dar viena nevaisingumo problema – dažni persileidimai. Jiems taip pat galima užkirsti kelią. Tačiau visų pirma būtina surasti juos sukeliančią priežastį. Moters vaisingumo savireguliacijos sistema nuolat vertina galimybę pastoti ir išnešioti kūdikį. Jei moters organizme yra sutrikimų, kurie gali trukdyti normaliai nėštumo eigai, organizmas pats pasirūpina, kad vaisius nesivystytų. Todėl labai svarbu ištirti bendrą moters sveikatos būklę ir nustatyti, kokie sveikatos sutrikimai trukdo jai pastoti ir išnešioti sveiką kūdikį.
