Pradėjus kalbėtis su Petru, jis pasakojo, kad bėgti pradėjo dar vaikystėje, kuomet ėjo į mokyklą. Pasak jo, tuo metu susižavėjęs bėgimu, šios veiklos daugiau jis paleisti nebegalėjo.
Ilgainiui prie bėgimo malonumo prisidėjo ir renginiai, į kuriuos vykdavo Petras. Jis tikino, kad jie padėjo užmegzti gausybę ryšių.
„Man čia yra kaip hobis, aš atsipalaiduoju nuo tos veiklos. Bėgimas man padeda ir prasivalyti mintis, o ilgainiui ėmiau gyventi nuo vieno iki kito bėgimo renginio.
Vėliau prasidėjo kelionės, ten sutikau daug naujų žmonių, tad prisidėjo ir bendravimo aspektas“, – pasakojo Petras.
Prisiminė įspūdingiausius bėgimus
Paklaustas, kaip dažnai treniruojasi varžyboms, pašnekovas pasakojo, kad kiekvieną dieną. Pasak jo, treniruotės susideda iš bėgimo ir ėjimo.
„Dabar treniruojuosi kasdien, vieną dieną vaikštau, kitą bėgu. Per dieną nubėgu maždaug iki 11 kilometrų, o ilgiausiai treniravausi prieš kovo 11 dienos bėgimą, kai nubėgdavau ir 15 kilometrų“, – pasakojo jis.
Peržvelgdamas ilgametę savo bėgimo kelionę, Petras pasakojo, kad ilgiausias jo bėgimas buvo Slovėnijoje. Tuo metu jis nubėgo 75 kilometrus.
Paklaustas, per kiek laiko pavyko įveikti šį atstumą, jis atskleidė, kad vos per 7 valandas, 33 minutes ir 22 sekundes. Tiesa, pridėjo, kad tuo metu lijo, tad sąlygos bėgimui buvo sunkesnės nei įprastai.
„Sunkiausias bėgimas buvo Lenkijoje. Tai buvo naktinis bėgimas, kai laikrodis buvo sukamas atgal. Skaitoma, kad tada gali pagerinti savo rekordą, nes sutaupai valandą laiko.
Ten buvo tokia audra, toks lietus, kad net ant asfalto bangos ėjo. Kai užeidavo toks gūsis, pasislėpdavome už medžio, o kai praeidavo – bėgdavome toliau. Tada apžvelgiant rezultatus ėmė keturis greičiausius, mes iškovojome pirmą vietą“, – sunkiausią bėgimą prisiminė Petras.
Jis pridėjo, kad daugelis neišbėgo atstumo, nes sušalo, tačiau, pasak jo, bėgimui nėra blogo oro, yra tik bloga apranga.
Bėgant ištiko infarktas
Prisimindamas lemtingąjį bėgimą 2023 metų birželį, Petras papasakojo, kaip viskas vyko tuo metu. Pasak jo, lemtingasis bėgimas buvo antroji jo tos dienos veikla.
„Prieš tai Turizmo biuras organizavo 15 kilometrų mynimą dviračiu, tai mes dar su tokiu kauniečiu skubėjome minti tuos dviračius, kad po to suspėtume į bėgimą.
Paties bėgimo nepamenu, ten turėjome bėgti tik 1880 metrų. Man sakė, kad bėgdamas sukniubau, bet ten buvo kariškis, kuris iškart sureagavo, puolė mane gelbėti. Taip pat bėgime buvo Irma iš Sveikatos biuro, ji irgi skubėjo padėti.
Visa laimė, kad bėgimas vyko tik už kilometro nuo ligoninės, tad ir greitoji greit atvažiavo“, – pasakojo jis.
Petras pridėjo, kad tuo metu bėgimą taip pat stebėjo Sporto centro direktorė, kuri, pamačiusi sukniubusį Petrą, nubėgo paimti defibriliatoriaus ir atliko elektrošoką.
Vėliau, atvykus greitajai, pašnekovą medikai greitai išgabeno į Kauno klinikas ir toliau jį gelbėjo ten.
„Aš pats nieko nepajutau, sakė, kad bėgdamas kalbėjausi su visais ir sukniubau. Visi žinojo, kad aš šiaip sau negriūnu, dėl to visi iškart reagavo“, – prisiminė Petras.
Dabar jaučiasi gerai
Papasakojęs apie infarktą, Petras prisipažino, kad nors daugumai gali atrodyti, kad bėgikai – sveiki žmonės, visgi tik sportu užsiimti nepakanka.
Jis pasakojo, kad po įvykio susipažino su sveika mityba ir pasisėmė apie ją žinių. Taip pat pradėjo vartoti vaistus nuo cholesterolio, kurių anksčiau nevartodavo.
„Mano gelbėtoja Irma, Sveikatos biuro atstovė, paskui pravedė kursą apie sveiką mitybą. Aš iki tol nežinojau, kad kai perki avižas, tai reikia žiūrėti, kad jos būtų pilno grūdo, skaldytos, paskui išmokau surasti ir tinkamą duoną.
Iš tiesų, man reikėjo gerti tabletes nuo cholesterolio, bet aš jų negėriau ir užsikimšo kraujagyslės. Aš to tikrai nejutau, maniau, kad man viskas gerai“, – aiškino jis.
Neilgai trukus po įvykio, Petras vėl pradėjo judėti. Jis tikino, kad be to gyventi negalėjo, tad jau sanatorijoje, kuri buvo skirta reabilitacijai po infarkto, kol gydytojai nematydavo, jis ėmė vaikščioti.
Vėliau, praėjus maždaug metams laiko, Petras vėl pradėjo bėgti. Pasak jo, baimės dėl pasikartosiančio infarkto nebuvo, jis norėjo kuo greičiau grįžti prie mylimos veiklos.
„Nebijojau, nes kai vaikščiodavau, tai kilometrą praeidavau, o 500 metrų prabėgdavau, tada vėl kilometrą praeidavau. Taip pamažu grįžau prie savo veiklos.
Artimieji mane bandė drausminti, bet aš nelabai kreipiau dėmesio, čia mano liga“, – šyptelėjo jis.
Paklaustas, kaip jaučiasi dabar, Petras tikino, kad neprastai pakeitė savo gyvenimo būdą ir stengiasi jo laikytis. Anot jo, birželio mėnesį sueis jau dveji metai nuo įvykio.
„Dabar viskas kuo puikiausiai, birželio mėnesį jau bus du metai po įvykio, tad važiuosiu į Kauną pasitikrinti širdies. O šiaip viskas puikiai, jau spėjau netgi kitą operaciją turėti, šįkart kojos.
Dabar prisilaikau sveikos mitybos, nes anksčiau nežinojau, kad yra kažkokie avokadai, kad reikia pilno grūdo produktus valgyti, kaip aliejų rinktis. Suprantu, kad tai svarbu.
Dabar vaikštau ir su šiaurietiškomis lazdomis, užsirašiau ir į treniruoklių salę. Geriu vaistus nuo spaudimo ir aspiriną, kad neleistų susidaryti kraujo krešuliams, nesiblokuotų kraujagyslės“, – paaiškino ir baigė pokalbį jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
