Darbą palikusi Z.Šarkienė šiuo metu it bitė savanoriškai sukasi organizacijoje „Senjorų pasaulis“, kuri pensijinio amžiaus asmenims padeda surasti savanorišką veiklą, organizuoja renginius ir edukacijas. Bet tai – tik dalis jos kasdienybės.
Atvirame interviu Zita papasakojo apie artimuosius apstulbinusį sprendimą išeiti į išankstinę pensiją, aplinkinius stebinantį jos „kalendorių“ ir patarimą, kurį duotų senjorams, vis dar dvejojantiems dėl savanorystės, rašoma pranešime spaudai.
– Zita, jūsų istorija išties neeilinė. Kaip atsidūrėte savanorystėje?
– Na, tiesą sakant, tai įvyko labai natūraliai. Nors savanoriškos veiklos turėjau ir anksčiau, visiškai į ją įsitraukiau pernai pavasarį. Mano darbas buvo labai intensyvus – 24-erius metus dirbau turto valdymo srityje didelėse organizacijose. Nors ši veikla man labai patiko, dažnai po darbo tiesiog nebelikdavo laiko įsitraukti į kokią nors širdžiai mielą veiklą. Buvau ir darboholikė, ir perfekcionistė vienu metu – į nieką nemokėjau žiūrėti pro pirštus (juokiasi).
Galiausiai vieną dieną pagalvojau: „Na, po galais, juk jau perkopiau 60-ies metų ribą. Galiu nebedirbti, galiu skirti laiką tam, kas man teikia džiaugsmą.“ Ši idėja netrukus išsipildė – išėjau į išankstinę pensiją ir pradėjau savanoriauti.
– Kaip į jūsų sprendimą dėl išankstinės pensijos reagavo aplinkiniai? Tikriausiai ne vienam sukėlė nuostabą?
– Buvo visko. Visų pirma, įsiminė kolegų reakcija – vieni palaikė, kiti stebėjosi. Sakė: „Tu tokia energinga, kaip gali taip imti ir pasitraukti iš darbo?“ Kai kurie netgi manė, kad po pusmečio vis tiek grįšiu į įprastą darbo rinką. Bet, pasirodo, ne!
Bet mano sprendimą labai palaikė šeima. Sūnus net yra sakęs, kad labai manimi didžiuojasi ir džiaugiasi, nes tapau laimingesnė.
– O kaip atrodo jūsų kasdienybė savanorystėje?
– Man svarbu, kad viskas būtų sustyguota iki smulkmenų, tad mano kalendorius užpildytas darbais ir darbeliais. Kai kas nors pamato mano kalendorių, kartais net nustemba: „Oho, net ir dirbdama nesu tokia užimta, o čia žmogus pensijoje!“ (juokiasi). Bet man tai patinka.
Savanorystei skiriu didžiąją dalį savo laiko, todėl kartais net juokauju, kad jaučiuosi tarsi einu į darbą (juokiasi). Dabar daugiausiai savanoriauju „Senjorų pasaulyje“ (SP), kur dirbu su naujai tapusiais SP klubo nariais.
Taip pat savanoriauju ir kitose bendruomenėse, teatre, įvairiuose renginiuose. Štai kaip tik šią savaitę kartu su kita SP savanore lankysimės vaikų darželyje, kur skaitysime pasakas vaikams. Kartais su senjorais vykstame ir į keliones. Žodžiu, liūdėti tikrai nėra kada!
O kokia ta diena? Džiuginanti. Atsikeliu ryte be žadintuvo, mėgaujuosi rytine kava žiūrėdama į pušis ir voveraites – tai mano mažas malonumas. Po pusryčių peržvelgiu kalendorių – kas šiandien laukia, ką dar galėčiau padaryti papildomai.
– Klausantis kyla klausimas – ar nepavargstate?
– Tikrai ne (šypteli). Savanorystė man suteikia tiek daug džiaugsmo, kad net sunku įsivaizduoti, kaip būtų, jei staiga viso to netekčiau. Jei taip nutiktų, turbūt iškart pradėčiau ieškoti naujos veiklos ar net darbo, nes negaliu tiesiog sėdėti.
Tuo labiau, kad toks aktyvus gyvenimo būdas turi ir dar vieną pliusą - neleidžia užsisėdėti namie. Kai dirbau, nebūdavo būtinybės dažnai vykti į centrą, o dabar bent kartą per savaitę turiu progą pasivaikščioti Gedimino prospektu. Antraip gal ir tingėčiau ten nuvažiuoti, o nuvykstu - ir man tai labai patinka (šypsosi).
– Sakote, kad pradėjusi savanoriauti, pradėjote nuoširdžiai gyventi savo gyvenimą. Kokių patirčių jau spėjote prikaupti per savanorystės metus?
– Man pačios brangiausios akimirkos – kelionės ir bendrystė. Štai gruodį su senjorėmis dalyvavome projekte Tenerifėje, galėjome palaikyti gyvą ryšį, jausti žmones, kultūrintis.
Tačiau ir čia vietoje man džiugesių netrūksta (šypsosi). Viena iš įsimintiniausių kelionių man buvo išvyka į Kauną susitikti su ten veikiančio klubo narėmis. Keliavome traukiniu, tada pėsčiomis kopėme į Žaliakalnį, kol galiausiai susitikome bibliotekoje… Atsisėdome ratu, kalbėjomės, dalinomės mintimis… Tas bendrystės jausmas buvo tiesiog neįtikėtinas. Atrodė, kad aplink mus susiformavo stiprus, vienijantis ratas. Tokios akimirkos, be jokios abejonės, palieka pėdsaką.
– Dabar aktyviai dirbate su senjorais, svarstančiais apie savanorystę. Kaip pastebite – ar jie turi kokių nors baimių ar abejonių dėl savanorystės?
– Pastebėjau, kad neretai pasitaiko senjorų, kurie baiminasi savanorystės. Galbūt dėl to, kad pati savanorystė dar nėra tapusi visiškai įprasta praktika vyresniems žmonėms Lietuvoje, nors kai kuriose Europos šalyse savanoriauja labai daug senjorų. Pavyzdžiui, laimingiausia šalimi nekart tituluotoje Suomijoje yra išties daug senjorų savanorių.
Maža to, tyrimai rodo, kad savanorystė galėjo reikšmingai prisidėti prie to suomių laimės jausmo (šypteli). O ir tai lengva paaiškinti – kai žmogus nusprendžia pasinerti į šią veiklą, jis natūraliai apsupa save bendraminčiais, šiltai nusiteikusiais, aktyviais, pozityviais žmonėmis. Savanorystė suteikia ne tik naudą kitiems, bet ir patiems savanoriams – jie gauna tai, kas neįkainojama: naujas patirtis, draugystę ir stiprų bendrystės jausmą.
Man pačiai didžiausias džiaugsmas, kad vis dar galiu patirti „pirmų kartų“ jausmą, kai atrandu ką nors naujo, išmokstu naują dalyką ar patiriu dar nepažintą emociją. Atrodo, kad per kūną pereina šiurpulys, tarsi širdį užlietų saldus medus.
Tai tik parodo, kad kiekviena diena gali būti pilna naujų patirčių, jei tik leidi sau jas priimti. Taigi, pastebiu, jog išdrįsę nerti į naujas patirtis, į savanorystę, bendraminčiai greitai užsidega ir pamiršta visas baimes.
– Tai jei reikėtų tiems, kurie vis dar dvejoja, ar įsitraukti į savanorystę, duoti patarimą. Koks jis būtų?
– Sakyčiau – tiesiog išdrįskite išeiti iš komforto zonos. Pabandykite bent vieną ar du kartus ir pamatysite, kokį poveikį tai gali turėti jūsų gyvenimui (šypsosi). Pavyzdžiui, žmonės dažnai galvoja, kad vyresniame amžiuje jau nebesutiksi naujų draugų. Mano patirtis rodo priešingai – mano pažįstamų ratas tikrai išsiplėtė.
Ne tik bendraujame savanorystės veiklose, bet ir susibėgę puodeliui kavos dalinamės patirtimis, esant reikalui padedame vieni kitiems. Tos draugystės labai praturtina kasdienybę.
Todėl pirmas žingsnis yra pats svarbiausias – tiesiog ženkite jį ir patys pamatysite (šypsosi). O ieškantiems prasmingos veiklos puikia pagalba gali tapti „Senjorų pasaulis“.
Savanoriauti norintys senjorai gali kreiptis elektroniniu paštu: [email protected]. Aktuali informacija pateikiama svetainėje: https://senjorupasaulis.lt/informacija-savanoriams/
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
