Apsilankymo kaimyninėje Baltarusijoje formalumai gali trukti kur kas ilgiau nei, tarkime, reikiamų dokumentų kelionei į tolimąjį Tailandą sutvarkymas. Ir nors vos už kelių dešimčių kilometrų nuo sostinės esantys gražūs kaimynų miestukai, atrodytų, yra pasiekiami ranka, norintiems ten pasisvečiuoti, teks apsišarvuoti kantrybe ir kruopščiai paisyti itin griežtų sienos kirtimo taisyklių.
Tiesa, už vargą visuomet atlyginama, o ši šalis neabejotinai turi kuo nustebinti. Pirmą kartą keliaujantiems į Baltarusijos Respubliką pateikiame sąrašą dalykų, kurie jums maloniai (o kartais ir nelabai) turėtų nustebinti.
1. Įvažiavimo kortelė ir mirtinai privalomas sveikatos draudimas. Nors Baltarusijos Respublika yra mūsų artima kaimynė, ji nėra Europos Sąjungos narė, tad kiekvienas keliautojas privalo turėti pasą, o jame – Baltarusijos vizą. Gauti vizą padeda kelionių agentūros arba tai galima padaryti Baltarusijos Respublikos ambasadoje. Tiesa, lengviau pasakyti nei padaryti, mat pirmą kartą pildant vizos anketą jus tikrai nustebins klausimų gausa. Čia teks įrašyti ne tik kelionės tikslą, maršrutą, kur apsistosite, bet ir sutuoktinio paso duomenis, net jei šis ir nevyksta kartu.
Įsivaizduojančius, kad niekas šių anketų neskaito – nuvilsime, menkiausias neatitikimas – ir vėl minsite ambasados slenkstį. Įvažiuojant į šalį būtina užpildyti įvažiavimo kortelę, kurios vieną pusę pasiima pasieniečiai, kita pusė lieka jums. Jei šį mažą popierėlį pamesite – bus nemažai bėdų, mat negalėsite palikti šalies.
Taip pat kils problemų, jei į šalį bandysite patekti neturėdami sveikatos draudimo. Viena mažytė smulkmena, kuri tampa didele problema prie valstybės sienos – Baltarusijoje pripažįstami ne visi ES ir kitose pasaulio šalyse galiojantys sveikatos draudimai. Jūsų turimas draudimo polisas turi būti pažymėtas specialiu ženklu „Belgosstrach“.
2. Sovietmetį menantis autoparkas ir platūs Lenino mostai. Baltarusijos, kaip ir Ukrainos bei Rusijos gatvėmis rieda nemažai vietinės gamybos transporto priemonių. Autobusai, greitosios pagalbos automobiliai ir lengvieji automobiliai, kurie Lietuvos gatvėmis riedėjo prieš dvidešimtmetį, šiandien tebėra mėgstamos ir populiarios, akį traukia ir naujesni, patobulinti jų modeliai. Tad automobilių mėgėjams tikrai yra kur pasidairyti, o kalbant apie visus keliautojus, įspūdį turėtų palikti didesnių miestų ir miestelių aikštėse stovintys V. I. Lenino paminklai. Akivaizdu, kad simbolinė šios istorinės asmenybės paminklų vietos yra kruopščiai prižiūrimos – aplink žydi gėlės, itin kruopščiai nupjautos vejos, tautos tėvu tituluotas V. I. Leninas pozuoja tradicine poza su ištiesta ranka. Nors liaudies folklore ši stovėsena vadinama „kaip Leninas stabdė taksi“, veikiausiai skulptoriaus sumanymas buvo pavaizduoti išdidų šios istorinės asmenybės mostą.
3. Mažos kainos ir dideli skaičiai etiketėje. Užsukus į parduotuvė Baltarusijoje ir pamačius kainas, gali ant kartos iššokti akys, mat prie kiekvienos prekės, net mažiausios smulkmenos, puikuojasi keturženklė ar šešiaženklė suma. Iš pirmos žvilgsnio, tokios „daugiaaukštės“ kainos gali sudaryti įspūdį, kad būdamas visiškas vargeta, patekote į milijardierių šalį. Pavyzdžiui, už vietinės gamybos pienišką šokoladą „Raudonkepuraitė“ mokama 9050 rublių, o ši įspūdinga suma litais tėra 2,60 lito. Bet linksmoji dalis yra tai, kad kainos Baltarusijoje, pavyzdžiui, maisto produktų ar alkoholinių gėrimų yra gerokai mažesnės nei Lietuvoje. Lietuvos pasienio regionuose jau seniai sklinda folkloras apie itin pigią degtinę. Tuo nesunkiai galima įsitikinti užsukus į eilinę vidutinio dydžio maisto prekių parduotuvę. Palyginimui, už kilogramą cukraus sumokėtumėte apie 2,2 lito, mėsos (aukščiausios rūšies kumpio) kilogramas kainuos apie 12 litų, o štai butelis vietinio gamintojo degtinės – apie 10-13 litų, o jei alkoholis gėrimas supiltas į suvenyrinį butelį ir yra skirtas „pinigingesniam“ vartotojui – už jį teks pakloti apie 32 litus.
4. Pagiriamasis žodis miestų tvarkai. Apsilankius Baltarusijoje stebina tvarka miestuose ir miesteliuose. Nors iki mūsuose jau spėtos prakeikti renovacijos daugeliui gyvenviečių daugiabučių dar toli, baltarusiai daug dėmesio skiria savo aplinkos tvarkymui. Vos tik atvykus į šalį, į akis krenta nepriekaištingai nušienautos pakelės, miestų ir miestelių centruose gausiai sodinamos gėlės, prižiūrimi parkai, vaikų žaidimų aikštelės ir kitos rekreacinės zonos. Itin maloniai turistus stebina apsilankymas šalies sostinės Minske žiemą, mat čia jiems netenka miesto centre klampoti po pusnis – sniegas žiemos iš miesto centro išvežamas. Ar baltarusių kelininkų žiema neužklumpa netikėtai (kaip mūsiškių) ar darbo organizavimas radikaliai skiriasi?
5. Maudynės chemikaluose. Paskutinė ir tikrai nekasdienė pramoga laukia pasienio poste grįžtant į Lietuvą. Tai dezinfekcijos procedūra arba maudynės chemikaluose tikrąją to žodžio prasme. Ši unikali procedūra jūsų laukia jau grįžtant namo. Pasienio poste keleiviai privalo išlipti iš transporto priemonių ir praeiti specialiu kilimėliu, kuris prisodrintas dezinfekcinių medžiagų (transporto priemonės nupurškiamos). Tokiomis priemonėmis siekiama sustabdyti afrikinio kiaulių maro plitimą. Nors tokios maudynės chemikaluose trunka vos pora minučių, bet šios „sveikatingumo“ procedūros keliautojai eilėse gaišta ilgiau.
