Vaiva tikina, jog jokių didelių simptomų nejautė, tik turėjo šiek tiek mažiau energijos, nes įprastai moteris energijos turi labai daug. 2022 metų gruodį per Kalėdas ji gulinėjo lovoje, tačiau manė, kad yra tiesiog pavargusi nuo darbų.
2023 metų balandį, prieš Velykas, ji darėsi sau kūno masažą ir masažuodama krūtinę užčiuopė gumbelį po oda, dešinėje krūtinės pusėje, viršuje, tačiau jo labai nesureikšmino. Kaip tik tuo metu moteris darė devynių dienų sunkiųjų metalų detoksikaciją ir specialistė jai buvo sakiusi, kad krūtinės viršuje detoksikacijos metu gali atsirasti mazgeliai dėl užsikimšusių limfmazgių.
Ši žinia dar labiau nuramino Vaivą, tačiau dėl visiškos ramybės ji nusprendė nueiti pasitikrinti privačiai ir užsirezervavo vietą pas gydytoją. Atlikęs tyrimus gydytojas pasakė, kad kažkas su tuo ryžio dydžio gumbeliu yra negerai, nes jis turi atskirą kraujotaką, todėl paskyrė vizitą po keleto dienų, biopsijai.
„Atlikus biopsiją ir belaukiant tyrimų rezultatų aš visiškai nebijojau. Galvojau, kad viskas bus gerai, su mama nuvykau į Birštoną, pabuvau savaitę Lietuvoje, tuomet grįžau atgal į Angliją ir gavau laišką iš gydytojo su atsakymų jog man – krūties vėžys, kurio agresyvumas yra 30 proc.
Gydytojas teigė, jog man jau rytoj reikia atvažiuoti į ligoninę, pradėti chemoterapiją, tačiau aš jau buvau Anglijoje, todėl pasakiau, jog atvykti negaliu ir man pasiūlė rinktis, kurioje šalyje pradėsiu gydymą“, – pradžią prisimena Vaiva.
Buvo nustatytas 90 proc. agresyvumo vėžys
Moteris pradėjo domėtis savo ligos gydymu. Kadangi turėjo pažįstamų, kurios sirgo krūties vėžiu, jos visos rekomendavo Vaivai gydytis Anglijoje. Kadangi ji ten jau dirba bei gyvena, gydytis nusprendė Anglijoje.
Per porą mėnesių Vaiva priėjo pas gydytojus ir jie patarė atlikti operaciją. Iš naujo atlikus tyrimus moteriai buvo nustatytas jau 90 proc. agresyvumo vėžys. Gydytojas tada pasakė, kad laiko laukti nebėra, nes vėžys labai greitai gali išplisti ir per devynis mėnesius ištikti mirtis.
Tačiau Vaiva visada išliko pozityvi ir manė, jog jei ši liga ją užklupo, vadinasi vėžys nori duoti vertingą pamoką, todėl šią kelionę ji praėjo su ramybe širdyje.
„Aš visada gyvenau sveikai: sportavau, nerūkiau, nevartojau alkoholio. Streso mano gyvenime taip pat nebuvo daug – gyvenau tikrai gerai, todėl tiek man, tiek mano artimiesiems buvo šokas, iš kur man galėjo atsirasti vėžys. Net gydytojai negalėjo paaiškinti, kodėl jis atsirado.
Liepos mėnesį man atliko operaciją, o likusią vasaros dalį man leido pailsėti. Nuo rugsėjo pabaigos prasidėjo chemoterapija. Po pirmosios chemoterapijos nuslinko plaukai, tačiau į viską žiūrėjau su ramybe.
Kai įvyksta tokie dalykai, viską pradedi vertinti kitaip – tiek savo gyvenimą, tiek gamtą, ryšį su Dievu. Pradėjau kiekvieną dieną melstis ir dėkoti už tai, kad esu gyva.
Po chemoterapijos man gydytojai sakydavo, jog jausiuosi blogai, mane pykins, duodavo visą maišelį vaistų. Kasdien turėdavau išgerti po 12 tablečių. Suprasdavau, kad tokie simptomai gali būti žmonėms, tačiau buvau įsitikinusi, jog man jų nebus.
Po chemoterapijos aš jokių vaistų negerdavau, važiuodavau į darbą, nes turiu statybų verslą Anglijoje. Tuo laikotarpiu išsilaikiau inžinerijos kursus ir pradėjau kitą verslą. Jausdavausi ganėtinai gerai“, – šypteli pašnekovė.
Ligos metu išliko pozityvi
Vaiva turėjo šešis chemoterapijos kursus, o paskutinę turėjo vasario mėnesio gale. Moteris pripažįsta, kad būdavo akimirkų, kai po chemoterapijos neišeidavo pakilti iš lovos, nes nebūdavo jėgų, skaudėdavo kaulus, sąnarius, nes reikėdavo septynias dienas leistis steroidinius vaistus, kad kaulų čiulpai gamintų baltuosius kraujo kūnelius.
Kitu atveju negalima net išeiti iš namų, nes imunitetas visiškai nekovoja. Tačiau Vaiva kiekvieną mėnesį skraidydavo į Lietuvą, buvo išvykusi savaitei į Egiptą su draugėmis – savęs ji nestabdė.
„Dirbau, keliavau, valgydavau daug daržovių, o mėsos buvau beveik atsisakiusi. Dažnai valgydavau organinę žuvį – valgydavau tai, ko prašydavo organizmas. Visa ši kelionė man nebuvo nei baisi, nei sunki. Manau, kad viskas buvo dėl mano požiūrio.
Kai aš ateidavau į ligoninę, vienu metu chemoterapiją atlikdavo 30 žmonių. Jie visi atrodydavo labai pavargę ir slaugytojos manęs prašydavo, kad su jais pabendraučiau. Jos man sakydavo, kad kai aš ateinu – nušvinta visas skyrius, jog suteikiu daug energijos ir džiaugsmo“, – su šiluma širdyje pasakoja Vaiva.
Moteris atvirauja, jog šį kelią praėjo viena – neturi nei vyro, nei draugo, o šeima visą laiką buvo Lietuvoje. Kartais Anglijoje ją aplankydavo draugės.
Įvyko daug gerų pokyčių gyvenime
Šiuo metu gydytojai negali teigti, kad vėžio jau tikrai nebėra. Vaivai yra pašalinti trys limfmazgiai ir juose jokių vėžinių ląstelių nebuvo, tačiau keletas vėžinių ląstelių dar gali plaukioti po visą kūną ir jas sunku aptikti.
Po chemoterapijos Vaivai gydytojai rekomendavo atlikti radioterapiją, tačiau šios procedūros moteris atsisakė. Atsisakė ir vaistų, kuriuos būtų reikėję gerti penkerius metus. Dar vienas sprendimas buvo nupjauti abi krūtis, o ši operacija užtikrintų, kad vėžys niekada nebeatsinaujins, tačiau moteris šios operacijos taip pat nenorėjo.
„Klaipėdoje apsilankiau pas homeopatą, kuris patvirtino, jog operacija man tikrai nebuvo būtina. Tam, kad vėžys negrįžtu, šiuo metu geriu įvairias žoleles. Anglijoje gydytojai manęs taip pat nebespaudė dėl operacijos, todėl dabar tiesiog darysiuosi mamogramas.
Taip lengvai ir praėjau šį ligos kelią. Dabar jau pradėjo atauginėti plaukai, prieš porą savaičių atšokau mamos gimtadienį Lietuvoje. Džiaugiuosi gyvenimu ir tuo, kad liga nesustabdė jo.
Vėžio diagnozė tik skamba baisiai, o tai yra parėję iš senų laikų, kai gydytojai dar nežinodavo, kaip ją gydyti. Tačiau dabar yra sukurta tiek daug būdų, kas gali padėti. Svarbiausia nepulti į depresiją, priimti tai kaip pamoką.
Dėl šios ligos įvyko ir daug gerų pokyčių mano gyvenime. Labai suartėjome su šeima ir giminėmis. Dabar dažnai susitinkame, kartu švenčiame. Kiekvieną dieną su artimaisiais vieni kitiems pasakome, kaip mylime. Išsiaiškinau, kurie draugai yra tikri.
Viskas priklauso nuo požiūrio – jei galvosi, kad viskas blogai – taip ir bus. Aš ir savo šeimą visada ramindavau, sakydavau jiems, kad gyventų, pramogautų, nes mes turime tik šią akimirką, niekada nežinome, kas bus toliau.
Svarbiausia mėgautis, mylėti save ir kitus, dėkoti už gyvybę ir kurti pozityvą kartu“, – gražiais žodžiais dalinasi Vaiva.
