Šįkart apie skaudžią netektį savo širdį atverti sutiko Manto tėtis Ramūnas. Jis prisipažino, kad nors dabar, prabėgus ketveriems metams po netekties, kalbėtis yra šiek tiek lengviau, vis tik žaizda širdyje niekur nedingo.
Pašnekovas prisiminė, kad jo sūnus buvo toks žmogus, kuris visuomet bendraudavo su kitais ir pasižymėjo dideliu aktyvumu. Ramūnas atskleidė, kad Mantas nuolat visiems dalindavo savo energiją ir retai kada pagalvodavo pats apie save.
„Jis buvo draugiškas su kitais žmonėmis, visuomet paslaugus ir labai greitas. Jis skubėjo gyventi, labai daug norėjo nuveikti, jo visuomet buvo pilna. Jis dalijosi savo energija, niekada nesustojo, nenurimo“, – apie sūnų pasakojo tėtis.
Jautė artėjančią nelaimę
Prisimindamas sūnų, Ramūnas pažymėjo ir tai, kad tarp jo ir Manto buvo visko. Tėtis prisipažino, kad jiedu sutardavo ne visuomet, tačiau jau artėjant nelaimei jų ryšys buvo stiprus kaip niekad anksčiau.
Ramūnas pasakojo, kad iki šiol širdy nešiojasi paskutinio judviejų su Mantu susitikimo prisiminimus. Jis pasakojo, kad atrodė, jog Mantas nujaučia, kad tuoj išauš jo gyvenimo pabaiga.
„Paskutinis mūsų susitikimas buvo tada, kai Mantas atvažiavo pas mus, tada įvyko tarsi mūsų atsisveikinimas. Mes pasikalbėjome, apsikabinome, jis pradėjo verkti, pasakė, kad niekada negalvojo, kad prieisime iki tokių santykių, kad išspręsime visas gyvenimo nuoskaudas, atrasime tokį ryšį.
Per tuos mūsų paskutinius pokalbius ir jo poelgius, aš gavau tokį stiprų suvokimą, kad siela žino, jog ji išeis, tik mes to nesuvokiame. Jis prieš išeidamas, atrodo, ruošėsi tam“, – pastebėjimais dalijosi tėtis.
Pasiteiravus, kokie dar ženklai liudijo apie tai, kad sūnus galbūt jaučia artėjančią mirtį, Ramūnas pasidalijo keliais Manto poelgiais, kurie jį patį nustebino.
Pašnekovas pasakojo, kad sūnus visuomet aplink save viską išmėtydavo. Pasak jo, Mantas neretai per skubėjimą pamiršdavo, kur jo dokumentai, pinigai ar kiti daiktai, tačiau prieš mirtį jis priėmė kelis sprendimus, privertusius tėtį susimąstyti.
„Prieš pat išeidamas jis sutvarkė visus dokumentus, paruošė viską žmonai, kad nereikėtų jai kažkur draskytis, ieškoti. Jis taip pat apsidraudė pats ir apdraudė, ką reikėjo“, – pavyzdžiais dalijosi tėtis.
Sunkiausia buvo žinią pranešti žmonai
Mintimis atsukus laiką atgal į 2021 metų gegužės 20 dieną, Ramūnas prisipažino, kad įvykiai vis dar gyvi jo mintyse. Jis pasakojo, kad tą vakarą pas juos su žmona namuose buvo svečių.
Pasak jo, susirinkę draugai, kuriems Ramūnas pranešė apie netektį, negalėjo patikėti tokia skaudžia žinia. Jis pats tikino, kad lemtingą naktį išgyveno ne tik sūnaus mirtį.
„Per naktį tada patyriau dvi mirtis. Pirma mirtis – sūnaus, antra mirtis – pasakymas žmonai, kad sūnus mirė. Aš visą naktį namie trypiau, vis išeidavau iš kambario, pažiūrėdavau – žmona miega. Vis kaupiausi, kaupiausi, nuspręsdavau, kad va jau dabar einu pasakyti, pasilenkdavau prie lovos ir nesugebėdavau to padaryti. Tada apsisukdavau ir vėl eidavau“, – širdį atvėrė Ramūnas.
Jis pasakojo, kad žinią apie netektį sužinojo apytikriai pusę pirmos nakties, o žmonai sugebėjo pranešti jau tik pusę septynių ryto. Pašnekovas iki šiol prisimena, kad išgyventi žmonos, Manto mamos kančią, buvo vienas sudėtingiausių jam per gyvenimą skirtų išbandymų.
„Iš tiesų, išgyventi motinos kančią man buvo sunkiau nei pačiam išgirsti žinią“, – dabartiniais pasvarstymais dalijosi Ramūnas.
Pagalbos ieškojo Peru
„Aš pats po to niekur nevažiavau – nei į įvykio vietą, nei atsisveikinti su kūnu. Aš norėjau, kad jis man liktų gyvas“, – pasirinkimu dalijosi Manto tėtis.
Pasiteiravus, kaip dienos ėjosi po netekties, jis prisipažino, kad jos visos buvo pilkos. Pasak tėčio, tuo metu reikėjo stipriai susikaupti ir padėti nelaimę atlaikyti savo žmonai ir jaunesnei Manto sesutei.
„Stengiausi nešti viską ant savo pečių ir laikiau viską savyje“, – trumpai tarstelėjo Ramūnas.
Vėliau jis suprato, kad tokioje būsenoje ilgai neišgyvens. Ramūnas dalijosi, kad jau iš anksčiau buvo kontaktavęs su šamane Dovile, kuri su dvasinėmis praktikomis dirbo 13-14 metų, tad sulaukęs jos pasiūlymo atvykti gydytis netekties skausmo į Peru – sutiko.
„Turėjau suprasti, kad kas iš to, kad save laužysiu, kas iš to, kad eisiu į tamsą, eisiu prieš Dievą, eisiu į nuodėmę. Jeigu aš kentėsiu – kentės visi aplinkui.
Iš anksčiau aš jau ruošiausi į Peru, nes ieškojau tikrumo, tačiau pirmiausia išbandžiau dvasines praktikas Lietuvoje. Visgi, kai nutiko taip su Mantu, gavau iš Dovilės skambutį, kuri tuo metu buvo Peru, kad rinkčiausi daiktus ir atvažiuočiau.
Pirmiausia į ten nuvažiavau aš, nors čia jau buvau save apsitvarkęs. O po to, kai grįžau, į Peru nuvyko žmona. Manau, kad jeigu ne Peru, Rūtai būtų buvę labai blogai“, – atskleidė Manto tėtis.
Pirmosios metinės po sūnaus mirties
Pasiteiravus, kaip praėjo pirmosios metinės po Manto netekties, pašnekovas tikino, kad tai buvo tikras išbandymas jų šeimai. Ramūnas pasakojo, kad po tų metinių suprato, kad minėti metinių po sūnaus mirties taip, kaip to reikalauja tradicijos, jis negalės.
„Va tada pirmą kartą po Manto mirties normaliai išsiverkiau. Visgi tuo pačiu supratau, kad nenoriu daugiau tokių dalykų, nes visi susirenka su ta pačia energija, su tais pačiais prisiminimais ir ten gaunasi nekoks energetinis laukas.
Tu gali rinktis – ar tau to reikia, ar tu nori į ten eiti, kentėti, išgyventi prisiminimus, ar ne. Nežinau, ar tai reikalinga“, – svarstė tėtis.
Vis tik jau antrąsias metines po Manto mirties šeima minėjo kitaip, jiems priimtinu būdu. Ramūnas pasakojo, kad šis būdas padėjo prisiminti Mantą šviesiai, tokį, koks jis iš tiesų buvo.
Antrose metinėse dalydavo Manto šeima ir jo draugai, kur visi kartu su šypsena prisiminė sūnaus gyvenimą:
„Paskui po metų padarėme pas mus visų susirinkimą, jis buvo linksmas. Mes tą dieną pavertėme švente, visi susitikome ir su šypsena prisiminėme Mantą. Manau, kad jau tada šis tas manyje buvo pasikeitę. Nusprendėme susirinkti taip, o ne pagal kažkokias tradicijas ar taisykles.“
Dabar gali padėti kitiems
Šiemet Manto tėvai skaičiuos ketvirtuosius metus nuo tragedija jų šeimai tapusios dienos. Pasiteiravus, kaip dabar jaučiasi Ramūnas, jis atsakė, kad laikui bėgant tapo lengviau.
Pasak jo, per skausmu ir liūdesiu paženklintą laikotarpį pavyko suvokti ne vieną gyvenimo tiesą ir susidraugauti su pasauliu iš naujo.
„Man buvo tokių stiprių suvokimų per visą šitą netektį... Kažkada galvojau, kad einant per gyvenimą mes gauname kažką patirti, išgyventi.
Aš pats maniau, kad va galima patirti tą, tą ir tą, bet po šitos netekties supratau, kad patirti gal kažką ir patyrėme, bet Dievas dar duoda mums galimybę patirtis išgyventi naujais būdais“, – filosofiniu požiūriu dalijosi Ramūnas.
Jis pasakojo, kad ši patirtis ne tik padėjo sustiprinti save, pažinti pasaulį iš kitos jo pusės, tačiau taip pat gerai suprasti tuos, kurie kenčia.
Ramūnas pasidžiaugė, kad šiuo metu vis dar keliauja į Peru, tačiau dabar ten dirba nebe su netekties traumos pasekmėmis, o mokosi padėti kitiems.
„Šiuo metu vis dar vykstu į Peru, tačiau netekties ten jau nebeliečiu. Dabar aš ten gydausi, mokausi padėti kitiems, kaip išgyventi netektį, kovoti su priklausomybėmis.
Iš tiesų dabar, prabėgus kuriam laikui, jaučiuosi ženkliai geriau. Jeigu į mane kažkas kreipiasi, prašo pagalbos aš padedu kitiems per „TUK TUK Širdele“ fondą.
Buvo, kas į mane kreipėsi dėl pagalbos, bet žmonės dažniausiai man rašo dėl priklausomybių, panikos priepuolių, t. y. šiandieninio gyvenimo aktualijų“, – paaiškino Ramūnas.
Pasiteiravus, ar vis dar susimąsto apie Mantą ir jo gyvenimo kelionę, tėtis šyptelėjo. Pasak jo, nors Manto nebėra jau ketverius metus, vis tik jo buvimą šalia jis jaučia kasdien.
„Nesvarbu, kad mes jų nematome, bet aš jaučiu jo buvimą, atrodo, kad suprantu, jog jis dabar yra laimingas“, – baigė pokalbį Ramūnas.
Ramūnas Ambrazevičius – vienas iš „TUK TUK Širdele“ labdaros ir paramos fondo stovyklos, skirtos netektį išgyvenantiems vyrams, mokytojų. Jis pranešė, kad visi, kurie patyrė skaudžią netektį, gali į jį kreiptis pagalbos.
Taip pat pašnekovas prašo visus galinčius ir norinčius prisidėti prie fondo veiklos, mat kiekvienas paaukotas euras gali būti svarbus siekiant padėti kitiems.
Prisidėti prie labdaros ir paramos fondo veiklos galite aukodami šiuo sąskaitos numeriu: LT297044090108406338 / Labdaros ir paramos fondas TUK TUK ŠIRDELE.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
