Christy Carpenter kartu su savo 22 metų dukra Cayla dirba vietinėje ligoninėje, kur rezervuoja lovas pacientams. Mama ir dukra pradžioje stipriai dvejojo, ar skiepytis nuo COVID-19, kai vakcina tapo prieinama dirbantiems karštose priekinėse linijose, nes vakcina, jų manymu, buvo „sukurta per greitai“, rašo fox7austin.com.
Mama su dukra skiepytis vengė
„Jie ką tik pradėjo skiepyti priekinių linijų darbuotojus. Mano ir mano dukros eilė dar nebuvo atėjusi, bet jei būtume pasistengę, skiepą būtume gavusios. Bet mes stipriai dvejojome, nors tikrai nebijojome, tačiau vis dar svarstėme“, − pasakojo Christy.
„Mums tik atrodė, kad ji buvo sukurta labai greitai. Vėliau sužinojome, jog mokslininkai jau daug metų dirba su vakcina, jei kas nors panašaus atsitiktų. Tačiau pradžioje ne visi tą žinojo. Paprasčiausiai, atrodė, kad vakcina buvo sukurta labai greitai ir mes tiesiog baiminomės, ką įšvirkš į mūsų kūnus“, − pridūrė Christy.
Christy sakė, kad ji ir šeima sąžiningai dėvėdavo apsaugines veido kaukes ir nusprendė palūkėti su skiepu. Vėliau ji stipriai pasigailėjo savo sprendimo, kai koronavirusu užsikrėtė ji, jos dukra ir sūnus Curt. Moteris pasakojo, kad pradžioje ji ir vaikai jautė labai nežymius simptomus, o vaikai netgi jautėsi vis geriau.
Deja, mamą pradėjo pykinti ir ji nutarė nuvykti į ligoninę, manydama, kad sulašinus į veną skysčių, jai pagerės. Tačiau planuotas trumpas vizitas virto ilga hospitalizacija, nes moters deguonies kiekis kraujuje buvo labai pavojingai žemas.
„Kol nuėjau į ligoninę, vos begalėjau atgauti kvapą, labai sunkiai kvėpavau. Prieš savaitę man diagnozavus Covid-19, nejutau jokių kvėpavimo sunkumų, tačiau, kai ligoninėje pamatavo mano deguonies koncentraciją kraujuje, ji buvo labai žema“, − pasakojo Christy.
Broliui pasidarė sunku kalbėti
Dukra liko su mama ligoninėje per naktį, bet ryte nutarė grįžti namo ir pailsėti prieš savo vakarinę pamainą. Christy pasakojo, kad dukrai grįžus namo, sūnus jautėsi geriau, tačiau jai besiruošiant vakare į darbą, ji pamatė brolį gulintį ant sofos, jam buvo sunku kalbėti. Mergina iškvietė greitąją medicinos pagalbą.
Atvykę paramedikai pamatavo deguonies koncentraciją ir vaikiną skubiai išvežė į ligoninę. Jį tuoj pat paguldė į intensyvios terapijos skyrių, o sekančią dieną prijungė prie plaučių ventiliavimo aparato. Motinai leido aplankyti sūnų. Jau atrodė, kad jam gerėja, tačiau vieną dieną subliuško jo vienas plautis, bet ji vis dar neprarado vilties bei ruošėsi parsivežti sūnų namo kad galėtų juo deramai rūpintis po ilgo laiko, praleisto intensyvios terapijos skyriuje.
Deja, netrukus gydytojai pranešė mamai, kad vienas po kito pradeda atsisakyti sūnaus organai. Tada moteris suprato, jog sūnus neišgyvens.
„Mes žinojome, nebuvo prasmės to neigti, tebuvo laiko klausimas, kada tai įvyks“, − sakė Christy.
Mama įsitikinusi, kad sūnus būtų išyvenęs
Curt mirė gegužės 2, ligoninėje praleidęs 51 dieną, ir mama įsitikinusi, kad sūnus tikrai būtų išgyvenęs, jei šeima būtų pasiskiepijusi. Po tragiškos Curt mirties kiti Christy giminės, kurie taip pat abejojo dėl skiepų, persigalvojo ir dabar yra visi pasiskiepiję arba laukia savo paskirto skiepo. Christy su dukra jau šią savaitę gaus savo pirmą Covid-19 skiepą.
„Mano sūnus dar negalėjo skiepytis, nes jis priklausė jaunesnio amžiaus grupei, be to, buvo autistas. Jis nevairavo automobilio ir būdavo namuose. Tuo metu atrodė, kad koronavirusas puola tik vyresnius žmones, tačiau mes greitai sužinojome, kad šis Covid-19 nieko nediskriminuoja. Juo užsikrečia įvairaus amžiaus, visų rasių ir abiejų lyčių žmonės. Jokios diskriminacijos“, − sakė Christy.
Christy tikisi, kad jos sūnaus istorija pastūmės abejojančius žmones pasiskiepyti – ne tik dėl savo, bet ir dėl aplinkinių žmonių saugumo.
„Padėkite sau. Padarykite tai dėl savęs, dėl savo šeimos, dėl savo bendradarbių. Jei vienas užsikrėtė, tai dar nereiškia, kad neužsikrės kiti. Gali būti, kad jums pasiseks ir pasveiksite, bet kažkam laimė nenusišypsos ir jie mirs. Gyvenimas nėra savaime suprantamas dalykas“, − sakė ji.
Christy pridūrė: „Mano sūnus gyveno pilnavertį gyvenimą, manau, kad to jis būtų linkėjęs ir kitiems. Jei jis būtų išgyvenęs, tikrai paragintų jus nedvejojant skiepytis. Tą jo atminimui darome ir mes“.
