Dėl to, kad atsisakiau skiepytis nuo „COVID–19“, draugai ir pažįstami mane ne kartą užsipuolė, bet aš nemanau, kad esu savanaudė.
Nuo tada, kai prasidėjo skiepijimas, aš žinojau, kad neisiu. Pakanka įrodymų, kad vakcinos pagamintos iš medžiagų, kurios yra daugelį kartų testuotos ir išbandytos, bei naudojamos jau ilgą laiką, ir, žinoma, jas kūrė geriausi pasaulio mokslininkai, bet mano požiūriu, nėra jokių garantijų, kad jos nesukels žalos ilguoju laikotarpiu. Aš nesu tuo įsitikinusi, nes dar nepraėjo pakankamai laiko įvertinti rezultatus.
Ar esu savanaudė? Sunku pasakyti, nes taip, turbūt jaučiuosi truputį savanaudiška. Savo vyresnio amžiaus senelei patariau pasiskiepyti, kai tik atėjo jos eilė, taip pat pasiskiepijo ir kiti mano šeimos nariai. Bet, tiesą sakant, aš netikiu pasiaukojimu – viskas būna gerai tol, kol tu neatsiduri vieno iš tų žmonių, kurių gyvenimas yra neigiamai paveiktas, vietoje. Kaip manote, kaip jaučiasi tie žmonės?
Kaukę nešioju nuo tada, kai ji privaloma, visuomet karantino metu laikiausi fizinio atstumo, bet dabar susitikusi su draugais labai mielai sėdžiu šalia jų ir juos apkabinu. Bet jei jie taip norės, galėsiu būti ir su kauke.
Skiepams nesako „niekada“
Dėl paties koronaviruso pernelyg nesijaudinu, nes nemanau, kad pati labai stipriai juo susirgčiau. Man 28 ir esu sveika, pažįstu savo pačios kūną. Bet jei galiu padaryti ką nors, kad kiti žmonės jaustųsi geriau, jei kaip nors galiu sustabdyti viruso plitimą, labai mielai taip ir padarysiu. Turiu daug draugų, kurie labai dėlto nerimauja – mes susitinkame parke ir laikomės atstumo, kaskart prieš susitikimą daromės testus ir taip toliau, todėl aš mielai darysiu viską, kad žmonės jaustųsi patogiai. Tačiau nenoriu būti verčiame skiepytis vakcina, kuriai nesijaučiu pasiruošusi.
Aš nesakau, kad niekada nesiskiepysiu – greičiausiai anksčiau ar vėliau man teks tai padaryti, jei norėsiu normaliai gyventi šioje visuomenėje. Bet man liūdna dėl to, kad jei norėsiu važiuoti atostogauti, jei norėsiu eiti į renginius ir taip toliau, galiausiai susidursiu su kliūtimi, dėl kurios būsiu priversta pasiskiepyti.
Tiesą sakant, aš visai nesu antivakserė. Vaikystėje esu gavusi visas reikiamas vakcinas ir stengiuosi per daug laiko neleisti socialiniuose tinkluose, nes ten gali būti tikras tokių idėjų burbulas. Akivaizdu, kokią naudą teikia tai, kad buvo išnaikinto tūkstančius metų žmones kankinusios ligos – manau, kad tai visiškai nuostabu. Bet taip pat manau, kad turiu teisę pati nuspręsti, kas pateks į mano kūną, kad ir ką kiti besakytų.
Nesistengia įtikinti kitų
Tikrai nesu konspiracijos teorijų mėgėja. Tačiau į jas gerai įsiskaičius, jos gali skambėti labai įtikinamai. Į kiekvieną argumentą galima žiūrėti per tam tikrą prizmę ir jis atrodys teisingas. Tas pats galioja ir kalbant apie antivakserių argumentus. Ir vien todėl, kad kuo nors tiki daugiau žmonių, dar nereiškia, kad tai tiesa.
Esu girdėjusi, kaip žmonės šalinami iš socialinių tinklų už kalbėjimą apie vakciną, todėl panašu, kad yra nemažai sąmyšio, bet viskas į vienus vartus. Tokie žmonės, kaip aš, yra atstumiami už tai, kad turi alternatyvią nuomonę.
Ir tai nėra gerai. Kas nutiko žodžio laisvei? Mane tai šokiruoja, nes kaip galima atstumti žmogų dėl to, kokį su į savo organizmą leidžiamomis medžiagomis susijusį sprendimą jis ar ji priėmė? Pasakyti, kad neisi skiepyti, yra didelis tabu, o kartais apie tai kalbėdama jaučiuosi labai nesaugi. Nesistengiu įtikinti kitų žmonių neiti skiepyti, tikrai nenoriu paveikti kieno nors kito sprendimo. Bet kai tik žmonės sužino, kad nenoriu vakcinos, mane pradeda pulti ir stokoja pagarbos.
Nors kol kas niekas to garsiai nepasakė, jie nebenori su manimi leisti laiko. Tai – labai negražu, nes juk kalbame apie mano pačios kūną. Aš tik prašau pagarbios diskusijos, o ne žodinio puolimo. Žinau, ką žmonės apie mane galvoja, bet ar galėtume visi tiesiog gerbti vieni kitų nuomones?
