O kas, jei ilgo ir laimingo gyvenimo paslaptis yra tiesiog pripažinti, kad niekas netrunka amžinai? Bent jau taip mano neseniai, vasario 4 dieną, 105-ąjį gimtadienį atšventusi Niuberio (Jungtinė Karalystė) gyventoja Phyllis Inglut.
Davė auksinį patarimą visiems
Phyllis, kurios tikrasis vardas Alma, yra viena iš keturių šimtamečių žmonių, gyvenančių „Care UK“ valdomuose globos namuose „Newbury Grove“.
Kalbėdama su „FEMAIL“ Phyllis teigė, kad gyvenimo džiaugsmas padeda jai išlikti jaunai ir pasidalijo savo ilgo gyvenimo paslaptimis, rašo dailymail.co.uk.
Ji davė vieną svarbų patarimą visiems, kuo pati vadovaujasi visą gyvenimą.
„Sakykite viskam „taip“, nes gyvenimas prabėga taip greitai“, – pridūrė Phyllis.
Kartu su Phyllis 100 metų Arthur Croxford, taip pat 100 metų Helen Lynn Howorth ir 103 metų Barbra Evans priklauso „Care UK“ šimtamečių klubui.
Jie visi tiki, kad jie taip ilgai gyvena dėl paprastų dalykų, o ne dėl įvairių technologinių ar kitokių išradimų, kurie žada suteikti ilgaamžiškumą.
Arthuras, Lynn ir Barbra jaudinančiuose interviu apžvelgia pastarąjį savo gyvenimo šimtmetį, prisimindami didžiausius laimėjimus, didžiausius apgailestavimus ir laimingiausius prisiminimus – ir, žinoma, paslaptį, kaip gyventi iki 100 metų.
Čia dienas leidžianti 103 metų Barbra Evans – stilingiausia „Newbury Grove“ gyventoja.
103-ejų metų moteris pokalbio metu vilkėjo akį traukiančias rožines kelnes ir prie jų priderintą švarkelį, baltus marškinius ir šilkinę skarelę, žiūrėjo į mus maloniai šypsodamasi.
Pati Barbra prisipažino, kad augdama Londone dvidešimtajame dešimtmetyje buvo „labai nedrąsi ir labai egoistiška“.
„Buvau labai snobiška, nes maniau, kad lankydama privačią mokyklą esu geresnė už kitus“, – prisipažino ji.
Tačiau Barbra labai mėgo savo vyresnįjį brolį ir prisiminė, kaip jie kartu važiuodavo traukiniu į mokyklą, įskaitant vieną kartą, kai jis pasirūpino, kad jie sėdėtų variklių skyriuje.
„Jis pasikalbėjo su traukinio mašinistu, o paskui išlipo iš kabinos ir pakėlė mane į variklių skyrių.
„Mano kojos buvo įkaitusios, ugnis buvo tokia karšta. Galvojau: „Mama mane užmuš, nes mano kojinės nešvarios!“ – šypsodamasi pasakojo ji.
Vėliau, būdama 16 metų, Barbra metė mokyklą, nors ir gavo stipendiją, nes „norėjo užsiimti kulinarija“.
Dar vienas laimingas Barbros prisiminimas – santuokos metu su vyru važinėjimas tandeminiu dviračiu.
Barbra dalijosi, kad jie nebuvo sielos draugai ar „labai įsimylėję“, bet mokėjo kartu linksmintis. Pora kartu susilaukė dviejų sūnų dukros, tačiau jaunesnysis tragiškai mirė būdamas 22 metų.
Būdama 103 metų Barbra pergyveno savo vyrą ir seseris, su kuriomis ji norėtų, jei tik galėtų, praleisti daugiau laiko.
„Buvome pasiekę tokį etapą, kai susibendravome ir susitikdavome, bet mes su jumis nieko negalime padaryti“, –tęsė ji, pripažindama, kad mirtis neišvengiama.
Taigi, kokia jos paslaptis, kaip sulaukti 100 metų? „Aš neturiu paslapties, aš tiesiog esu čia! Esu laiminga, man smagu“, – linksmai tarė Barbra, o paskui pakeitė savo atsakymą.
„Būkite savimi, nebūkite tuo, kuo nesate, ir visada sakykite tiesą“, – sakė ji.
O štai Arthurui Croxfordui 100 metų. Paklaustas apie laimingiausią prisiminimą per pastaruosius 100 metų, Arthuras atsakė nė nemirktelėjęs.
„Vedybos“, – pasakė jis, o jo veidas nušvito paminėjus žmoną Joaną, su kuria buvo susituokęs 65 metus.
Arthuras savo gyvenimo meilę sutiko būdamas 25-erių, kai 1948 m. išėjo į pensiją iš kariuomenės.
Gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę, kai į Arthuro gyvenimą atėjo Joana, o paklaustas, kaip jie susipažino, jis patvirtino: „Yra tik viena vieta, kur galima sutikti moterį – tai šokių pamokos!“
Po tarnybos kariuomenėje Arthuras įsidarbino mėsininku kooperatyve „Co-op“, kuriame dirbo 40 metų.
Prisimindamas savo gyvenimą, Arthuras apgailestavo, kad negavo gero išsilavinimo, kai jo motina, būdama 30 metų, tapo našle.
„Ji turėjo pasirūpinti mano seserimi ir manimi, o tai jai puikiai sekėsi. Tik suaugęs supratau, koks sunkus buvo jos gyvenimas“, – tęsė jis.
Jo motinos mirtis buvo sunki, bet Joanos mirtis buvo alinanti.
„Devynerius metus gyvenau vienas, gaminau maistą, skalbiau, šiais laikais neskalbi, tiesiog dedi į skalbimo mašiną. Daugiau nebegalėjau daug ko ištverti, todėl atvykau į globos namus“, – prisiminė dviejų vaikų tėvas.
Šiandien jis dėkingas už dukrų, kitų gyventojų draugiją ir prisiminimams, kuriuos patyrė kartu su Joana.
Jauniems žmonėms, kurie taip pat tikisi sulaukti 100 metų, jis patarė griebti visas galimybes abiem rankomis ir nieko nelaukti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
