Gyvenimas nepašykštėjo išbandymų
Vijolei gyvenimas išbandymų nepagailėjo – 5 vaikus pagimdžiusi moteris vieną sūnų jau palaidojo, o trys vaikai turi įvairių specialiųjų poreikių. Vis dėlto savo gyvenimo ji nelaiko išskirtiniu: „Ką turi, su tuo ir gyveni. Ir paliūdžiu, ir pasiskundžiu, bet vis tiek džiaugiuosi, kad turiu sūnus, kurie ir daug džiaugsmo suteikia, ir nustebina.“ Vijolė sako matanti kitas daug sunkesnę negalią turinčius vaikus auginančias mamas ir dėl savo likimo nė kiek nesiskundžia.
Moteris pasakoja, kad kiekvienas jos vaikas kitoks – visi turi savo trūkumų ir privalumų. Kiekvieną dieną laukia kokie nors iššūkiai. Pavyzdžiui, 7-metis Kristupas yra hiperaktyvus, sunkiai valdo emocijas. Vos išėjus į gatvę jis gali pradėti bėgti kiek įkabindamas arba kristi ant žolės ir rėkti visa gerkle, be jokios priežasties kąsti, spardytis. Tokie momentai sukelia labai daug įtampos. Vijolė sako labiausiai bijanti žmonių reakcijos – kad pasmerks, nesupras, iškvies policiją. O nesupratimo ir atstūmimo visuomenėje dar labai daug. Kartą, kai vyresniesiems vaikams reikėjo gauti sutvirtinimo sakramentą, į bažnyčią nuėjo visa šeima. Žinoma, Kristupas negalėjo ramiai nusėdėti – pradėjo bėgioti, garsėliau kalbėti. Tuomet moteris išgirdo labai daug piktų pastabų: esą reikia mokytis auklėti vaiką. „O kaip tu jį išauklėsi, jei jis toks yra?“– neslepia apmaudo moteris ir sako, kad tokios situacijos – gana dažnos.
Taip.
Ne.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Daug iššūkių
Vijolė pasakoja, kad su visuomenės atstūmimu susidūrė ir mokykloje. Edvinas su Osvaldu lankė bendrojo ugdymo mokyklą. Deja, tai nebuvo labai gera patirtis – vaikai išgyveno patyčias, atrodė, kad klasėje tarsi lieka kolektyvo nuošaly. Ypač sunku buvo Edvinui, kuris yra jautrus, lėčiau mąsto. Vaikas buvo labai įsitempęs, nepasitikėjo savimi, atrodė, kad jam nuolat diegiama, jog jis nieko nemoka, nieko nežino. Situacija pasikeitė pervedus jį į Šiaulių sanatorinę mokyklą – vaikas pasikeitė, jau po kurio laiko pradėjo sakyti savo nuomonę, susirado draugų. Osvaldas savo vietą rado specialiajame ugdymo centre.
Beje, Edvinas jau baigė 10 klasių ir nuo rudens pereis mokytis į profesinę mokyklą. Pasak Vijolės, buvo pasiūlytos tik dvi specialybės, kurios atitiktų jo galimybes mokytis – picų ir duonos kepėjo ir apdailininko. Kadangi sūnaus virtuvė visiškai netraukia, pasirinko apdailininko profesiją. Moteris įsitikinusi – Edvinas fiziškai stiprus, tad tinkamai vadovaujant gali daug ką padaryti. Tik labai svarbu sustiprinti jo pasitikėjimą savimi ir įdiegti, kad jam pasiseks, tegu ir ne iš pirmo karto, bet galų gale pasiseks.
V. Sinkevičienė nelepia, kad bene daugiausiai iššūkių tenka įveikti su vidurinėliu Osvaldu. Jo nuotaikos dažnai keičiasi, jis gali būti ir piktas, net agresyvus, bėgti iš namų, nekalbėti po keletą dienų. Tenka išmokti su tuo gyventi. Geriausi psichologai – ištikimos draugės, kurios neišsibėgiojo paaiškėjus vaikų negalioms. Juolab kad tarp pažįstamų yra ir aklą mergaitę, ir epilepsiją turintį vaiką auginančių moterų. Tad ir dalijasi viena su kita savo patirtimis. „Išsikalbi, kartais skaudžiai išsiverki, ir vėl toliau eini“, – neslepia moteris.
Į stovyklą negalėtų vaikų išleisti
Vijolė džiaugiasi, kad mokykloje vaikai būna visą dieną, ten jie lavinami pagal gebėjimus. Vyksta labai įvairūs užsiėmimai, organizuojamos ekskursijos. Be to, klasėse mažiau vaikų, o su jais dirba įvairūs specialistai – logopedai, ergoterapeutai, atliekamos kineziterapijos, sveikatos procedūros. V. Sinkevičienė vaikus sako ramiai paliekanti šioje mokykloje.
Kiek liūdniau būna vasarą, kai vaikai laiką leidžia namuose. Galimybės įdomiau leisti laisvalaikį ar kur nors išvažiuoti labai ribotos. Kai Kristupui prasidėjo epilepsijos priepuoliai, Vijolei teko išeiti iš darbo (iki tol dirbo pardvėja) – reikėjo būti šalia sūnaus. Ne kartą po eilinio priepuolio vaikas atsigavo tik ligoninėje. Nors prireikus padeda tėvai (vyras kartu su šeima negyvena), Vijolė negali visai dienai išeiti į darbą. Išlaikyti šeimą vienai vien iš įvairių išmokų gana sunku. „Leisti sau su vaikais nuvažiuoti prie jūros negaliu, juo labiau nepavyktų visų išleisti į stovyklą, nebent visus metus labai taupyčiau. Bet tada tektų daug ko atsisakyti“, – neslepia mama. Vasarą išgyventi lengviau, o žiemą – gana sudėtinga. Juk visko reikia – vaikai netrunka ir batų, ir drabužių išaugti...
V. Sinkevičienė labai patenkinta, kad Lietuvos neįgaliųjų draugija jau kelintą kartą pakviečia ją kartu su vaikais į stovyklą, kuri rengiama įgyvendinant Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą. Tai vienintelė galimybė per metus pabūti prie jūros, atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių. „Čia gerai jaučiamės. Niekas nepasišaipys, kad kitaip koją padėjai, kad kažko nemoki ar negali. Ar tu vežimėlyje, ar nekalbi – visi priimami vienodai“, – neslepia džiaugsmo Vijolė. Beje, tolerancijos teko ir mokytis ir jos vaikams – jie fiziškai stiprūs, todėl anksčiau nesuprasdavo silpnesnių, galėjo ir pastumti, ir užgauti. Tačiau pabuvus kartu išnyko visos ribos, visi tapo gerais draugais.
Nebuvo kada liūdėti
Stovyklos darbotvarkė suplanuota taip, kad ir vietoje nenustygstantis Kristupas buvo užimtas, ir netgi Osvaldas, dažnai atsisakantis įsitraukti į įvairias veiklas, prisijungė. O ir savanorės mokėjo susitvarkyti su vaikais – kai Kristupui užeidavo pykčio priepuoliai, jį paimdavo į glėbį ir laikydavo, kol nusiramindavo. Po kurio laiko berniukas ir vėl buvo pasiruošęs žaisti su kitais. Pasak Vijolės, vaikams labai patiko puošti žibintus, kuriais pasišviesdami ėjo į naktinį žygį, patiko ant laužo kepti zefyrus (tai darė pirmą kartą gyvenime). Smagu maudytis jūroje, žaisti tinklinį su paklodėmis, vaidinti ir dainuoti spektaklyje, gaminti ledinukus saldainių fabrike.
Moteris supranta, kad vaikams reikia mokytis savarankiškumo, įprasti pasirūpinti savimi. Stovykla – viena iš tokių galimybių pabūti kitoje aplinkoje, susipažinti su naujais žmonėmis, pratintis prie įvairių aplinkybių. „Labai greitai prabėgo penkios stovyklos dienos. Vaikai jau dabar laukia kitos stovyklos“, – neslepia Vijolė.
Na, o pačiai mamai labai naudingi buvo pokalbiai su psichologe, nuolatinis jos dėmesys, patarimai, diskusijos su kitomis mamomis. Stovyklos vadovas Dovydas Mikaliūnas džiaugiasi, kad stovykloje pavyko sukurti gerą atmosferą, kad vaikai atsipalaidavo, kartu ne tik žaidė, bet ir dainavo, vaidino. „Bendros veiklos suartina. Kai sugebi vaikus priimti, kai neakcentuoji, kad jie kažko negali, kai leidi jiems prisitaikyti prie situacijos, negalia išnyksta, visi vaikai pasidaro vienodi“, – dalijasi patirtais įspūdžiais D. Mikaliūnas.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
