Pateikiame dešimties psichinių ligų bei protinių sutrikimų sąrašą, kartu su vyraujančiais mitais.
10. Asmenybės sutrikimai
Mitas: Asmenybės sutrikimai yra neišgydomi.
Iš viso egzistuoja dešimt sutrikusios asmenybės tipų: paranojinė, šizoidinė, šizotipinė, antisociali, ribinė, isteriška, narciziška, vengianti, priklausoma, obsesinė-kompulsinė, depresiška ir pasyvi-agresyvi. Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, šie asmenybės sutrikimai yra diagnozuojami tuomet, kai „asmeniui būdingas elgesys ir reagavimas į tam tikras situacijas“ yra nenormalūs – kitais žodžiais tariant, asmenybės sutrikimai smarkiai paveikia žmogaus mintis bei elgesį, ir dažniausiai ilgam laikui tampa pastarojo dalimi.
Anot listverse.com, kai kurie žmonės linkę manyti, kad diagnozė „asmenybės sutrikimas“ reiškia, jog šie sutrikimai visam laikui tampa neatsiejama individo dalimi ir jų išgydyti – neįmanoma. Tiesa, jie ne visuomet yra išgydomi, tačiau sergantieji žmonės neabejotinai gali lankyti terapiją ir išmokti, kaip elgtis tiek su kitais, tiek su savimi. Juolab, žmogaus asmenybė laikui bėgant kinta, o pergalėję šią protinę ligą įrodė, kad norint, visada yra galimybė pakeisti savo mąstymą ir elgesį.
9. Psichopatija
Mitas: Visi psichopatai yra žmogžudžiai arba serijiniai žudikai.
Psichopatai yra egocentriški, neįtikėtinai žavūs, bejausmiai, nerūpestingi, bebaimiai ir neatsakingi, nejaučiantys užuojautos kitiems žmonėms bei nepatiriantys kaltės jausmo. Neretai galintys meluoti taip pat lengvai, kaip ir sakyti tiesą, nes dažniausiai jiems tiesiog nerūpi, ar jų išsakyti žodžiai yra tiesa. Žinoma, žavumas ir užuojautos ar kaltės jausmo nebuvimas paverstų psichopatą puikiu serijiniu žudiku, tačiau iš kitos pusės, jiems būdingas nesugebėjimas planuoti sukeltų problemų, jei reikėtų paslėpti padarytą nusikaltimą.
Visgi, net jeigu tokio tipo žmogui būtų nesunku ką nors nužudyti, psichopatai dažniausiai gyvena melų pasaulyje, priimdami nerūpestingus sprendimus ir nesikėsindami į žmonių gyvybes. Be to, dauguma serijinių žudikų yra psichiškai nesveiki („pamišę“ arba apimti didybės manijos) bei turintys pluoštą kitų problemų, todėl „psichopatas“ nėra sinonimas kažkam, kas nesibodi atlikti žmogžudystę.
8. Sunkumai mokantis
Mitas: Žmonės, turintys mokymosi sutrikimų, yra mažiau sumanūs už kitus.
Yra daugybė mokymosi sutrikimų rūšių, tarp jų – disleksija, diskalkulija (nesugebėjimas skaičiuoti), duomenų apdorojimo sutrikimas, disgrafija (sunkumai rašant) bei erdvės suvokimo problemos.
Idėja, kad dėl lėtesnio mokymosi klasėse (dažniausiai – tiesiog nepritaikytose šių žmonių mokymosi ypatumams) tam tikrų mokymosi sutrikimų turintys vaikai yra ne tokie protingi, kaip kiti, yra plačiai paplitusi. Tačiau, tiesą sakant, yra netgi priešingai – sunkumus mokantis patiriantys žmonės dažniausiai yra itin aukšto intelekto lygio (nors, ko gero, taip neturėtų būti) ir dauguma jų – nepaprastai kūrybingi. Didelė dalis tokių mokinių yra išsilavinę tose srityse, kurioms, deja, mokyklose neteikiama didelė reikšmė, taigi jie kankinasi pamokose, kurios laikomos pačiomis svarbiausiomis. Šių žmonių „bėda“ yra tame, kad jie mokosi ir galvoja tiesiog šiek tiek kitaip, nei paprasti žmonės.
7. Agorafobija
Mitas: Agorafobija – tai atvirų vietų baimė.
„Agoraphobia“ išvertus iš graikų kalbos reiškia „liguistą, įkyrią, nepagrįstą aikštės baimę“. Dažniausiai ji apibūdinama kaip atvirų ar viešų vietų baimė. Žmonės, kenčiantys nuo panikos priepuolių, neretai padidina šią baimę, pradėdami vengti bet kokių situacijų, kurios galėtų paskatinti priepuolį kilti. Tuo tarpu kiti žmonės, turintys šį sutrikimą, gali būti nė karto nepatyrę panikos priepuolio, bet baidosi panašių dalykų: pavyzdžiui, alpulio jausmo. Agorafobija gali pasireikšti taip stipriai, kad ja sergantis žmogus nedrįs išeiti iš namų.
Tačiau šis psichikos sutrikimas nėra vien tik atvirų vietų baimė. Netgi, atvirkščiai – tai baimė, kad patekęs į tam tikrą vietą žmogus prireikus negalės iš jos pasprukti – tarkime, užėjus panikos priepuoliui. Atviroje erdvėje būtų galima rasti vos kelias, netoli esančias, vietas pasislėpti, o viešoje vietoje būtų neįmanoma nepastebėtam pasišalinti. Todėl netgi teigiama, jog agorafobija šiek tiek primena klaustrofobiją – abiems sutrikimams būdinga baimė kur nors įkliūti.
Tiesą sakant, tai nėra vienintelė priežastis kam nors būti agorafobiškam; netgi šią ligą tyrinėjantieji neturi vieningos nuomonės, kaip tiksliausiai apibūdinti šią baimę. Tačiau, visgi, sutariama, kad agorafobija daugiausiai susijusi su panika, kuri apninka nebūtinai atvirose vietose.
6. Depresija
Mitas: Depresija paveikia tik žmogaus nuotaiką.
Depresija Jungtinėse Valstijose – iki šiol yra dažniausiai pasitaikanti psichinė liga, kurią nors kartą gyvenime patiria 17 proc. šalies gyventojų. Depresija sukelia nepertraukiamą ilgalaikį liūdesį ir bejėgiškumą, pasireiškiantį nesidomėjimą net ta veikla, kuri anksčiau žmogui teikdavo džiaugsmą. Nesunku suklysti manant, kad depresija – vien tik emocinė problema, tačiau ši liga taip pat paveikia ir kūną.
Visų pirma, depresija gali kilti dėl fizinių priežasčių, dažniausiai – dėl tam tikrų cheminių medžiagų disbalanso kūne. Lėtiniai skausmai ar kitokio pobūdžio fizinės ligos taip pat sukelia depresiją, o ja susirgę žmonės skausmą išgyvena dar stipriau. Taip yra dėl to, kad patiriantis stresą asmuo linkęs labiau susikoncentruoti į skausmą, arba dėl to, kad pati depresija skausmą padaro sunkiai pakeliamu. Depresija sergantieji dažniausiai patiria miego ir valgymo sutrikimų, miegodami bei valgydami žymiai daugiau ar mažiau, nei įprastai, tokiu būdu pakenkdami savo kūnui. Yra ir daugiau ryšių tarp šios psichinės ligos ir kūno.
Taigi, turėkite omenyje, kad jeigu kas nors serga depresija, tai reiškia ne vien tai, jog tas žmogus išgyvena neigiamas emocijas. Depresiją patiriantieji ne tik kad yra „tiesiog liūdni“, bet ir kitaip kenčia savo ligą.
5. Socialinio nerimo sutrikimas
Mitas: Socialinio nerimo sutrikimas yra tas pats, kas drovumas, tik skamba gražiau.
Socialinis nerimas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių psichikos ligų, tačiau apie ją mažai kas težinoma. Viena šio sutrikimo ignoravimo priežasčių yra ta, kad dauguma žmonių ligą laiko paprasčiausiu drovumu, o ne rimta problema. Socialinį nerimą išgyvenantys asmenys bijo visuomeninių situacijų ir dėl to, kaip ir drovūs žmonės, išgyvena dėl tokių paprastų dalykų, kaip kad susitikimas su naujais žmonėmis ar klausimų uždavimas mokykloje. Tačiau, visgi, yra daugybė skirtumų tarp socialinio nerimo sutrikimo ir paprasčiausio drovumo.
Vienas iš jų – kad drovūs žmonės, ilgesnį laiką pabuvę tarp kitų, dažniausiai (bet nebūtinai) linkę apsiprasti, o su amžiumi įgyti daugiau pasitikėjimo savimi. Tuo tarpu socialinį nerimą patiriantieji skirtingose situacijose elgiasi nenuspėjamai: kai kurie jų (ne visi) gali nesunkiai bendrauti su savo šeimos nariais ar draugais, tačiau, vos susidūrę su kažkuo, kas priverčia juos nerimauti, jie tampa visai kitokiais žmonėmis. Be to, šie asmenys iš anksto pradeda jaudintis dėl būsimų „nepatogių“ situacijų, ko pasekoje ima vengti jiems nejaukių situacijų, arba, į jas patekę, išgyvena didžiulį stresą.
Tačiau didžiausias skirtumas tarp drovumo ir socialinio nerimo sutrikimo yra pats sutrikimas. Drovūs žmonės geba susidoroti su nerimą keliančiomis situacijomis ir galiausiai daryti tai, ką reikia. Bet kai kieno nors drovumas pasidaro toks rimtas, kad tampa kliūtimi – pavyzdžiui, mokyklinio amžiaus vaikas puikiai padaro projektą, bet gauna neigiamą įvertinimą, nes nedrįsta jo pristatyti prieš klasę; o suaugęs esti bedarbis, nes negali ištverti darbo pokalbių; arba tampa labai prislėgtas dėl kokios nors menkos nesėkmės visuomeninėse situacijose – tokiu atveju tai – jau nebe drovumas, o socialinio nerimo sindromas.
4. Bipolinis sutrikimas (Maniakinė depresija)
Mitas: Manijos protrūkiai – tai puikus kūrybiškumo metas.
Šis mitas kartais gali būti teisingas. Žmonės, kenčiantys nuo bipolinio sutrikimo, išgyvena kintančios nuotaikos periodus – depresijos ir pernelyg pakilios nuotaikos, įvardijamos kaip manija. Manijai būdingas džiaugsmas, energingumas, neįtikėtinai didelis pasitikėjimas savimi ir slopinimo bei savikontrolės trūkumas. Tai leidžia kūrybiškumui pasireikšti lengviau, nes manijos apsėstas žmogus puls įgyvendinti savo idėjų nė nesvarstydamas, geros jos ar blogos. Kai kurie menininkai ar rašytojai, patiriantys maniakinę depresiją, dažniausiai nenori būti išgydyti, nes manijos protrūkiai jiems – labai naudingi, nepaisant to, kad vėliau užėjusi depresija gali būti tiesiog nepakeliama.
Iš kitos pusės, yra daugybė neigiamų manijos aspektų, kaip kad nesugebėjimas sutelkti dėmesio ar miego trūkumas. Tuo tarpu slopinimo nebuvimas gali pasireikšti didelėmis išgertuvėmis, kurių šiaip jau žmogus negalėtų sau leisti, netinkamu elgesiu viešose vietose ar pavojingai nutrūktgalviškais veiksmais. Manija gali sukelti irzlumą bei nepakantumą, taip pat – pažadinti malonius jausmus, tačiau bet kokiu atveju ji gali neigiamai paveikti žmogaus gyvenimą ne ką prasčiau, nei depresija.
Be to, dauguma bipolinį sutrikimą išgyvenančių žmonių manijos metu nebūna neįprastai kūrybingi, juolab, jei kūryba niekada ir nebuvo jų arkliukas. (Gali būti, kad maniakinė depresija yra labiau pastebima menininkų ir rašytojų tarpe, dėl to neretai iš jų išgirstame apie šią ligą).
Ne kiekvienas, kuriam pasireiškia bipolinis sindromas, patiria ir pilnavertę maniją. Šis sindromas gali būti nustatytas ir tam žmogui, kurio nuolat išgyvenamą depresiją retkarčiais pertraukia teigiamų emocijų protrūkiai. Kaip ir kitų sutrikimų atvejais, maniakinė depresija gali apnikti skirtingais sunkumo lygiais.
3. Bulimija
Mitas: Bulimija sergantys žmonės patys sau sukelia vėmimą.
Bulimija sergantys žmonės yra giliai susirūpinę svorio metimu, arba stengiasi visomis išgalėmis išlaikyti esantįjį. Iš kitos pusės, jie negali ar nenori išvis nustoti valgyti, todėl dažniausiai šie asmenys valgo normalias ar netgi neįprastai dideles maisto porcijas, o po to išvalo savo organizmą.
Priverstinio vėmimo ciklai retkarčiais būna nepasiduodantys sąmoningai žmogaus kontrolei, ypač, jei pastarasis ilgesnį laiką specialiai sukeldavo vėmimą.
Dažniausiai organizmo valymas pasireiškia vėmimu. Tačiau yra ir kitų būtų. Dauguma bulimija sergančiųjų naudoja laisvinamuosius, diuretikus ar dietines tabletes. Dar kiti – beprotiškai daug sportuoja, kad tik atsikratytų nuo patiekalo „priaugto“ svorio. Taigi, jeigu ką tik pavalgęs žmogus tekinom nebėga „pas nykštukus“, tai dar nėra įrodymas, kad ši liga jam – svetima.
2. Amnezija
Mitas: Amnezija susirgęs žmogus pamiršta savo praeitį ir tapatybę.
Amnezija iš esmės yra atminties praradimas. Tačiau kai aptinkame šią ligą romanuose ar filmuose, ji, vos prasidėjusi, neretai apima kone visų atsiminimų netekimą. Tai – klaidinga.
Amneziją dažniausiai sukelia stiprus smegenų pažeidimas: dėl nelaimingo atsitikimo, narkotikų ar ligos, o dėl psichologinių priežasčių – dažniausiai, traumuojančio įvykio – kilusi amnezija yra vadinama „disociatyviąja“. Priklausomai nuo padarinių, amnezija skirstoma į dvi rūšis: anterogradinė ir retrogradinė. Anterogradinė amnezija pasireiškia negalėjimu suformuoti naujų atsiminimų, o retrogradinė amnezija priverčia žmones pamiršti praeities įvykius. Daugybė žmonių kenčia nuo abiejų rūšių vienu metu. Pavyzdžiui, dažniausiai amnezija pasireiškia patyrusiems stiprią galvos traumą: tokie žmonės užmiršta tai, kas buvo iki įvykio ir nesugeba įsiminti to, kas vyksta po jo.
Vienas dalykas, kurį visgi retai kas užmiršta, yra atsiminimai, kaip reikia ką nors daryti. Kartą išmokęs važiuoti dviračiu, visuomet tą mokėsi – net ir apsirgęs retrogradine amnezija. Dar vienas prisiminimas, kuris lieka net ir sunkiausiais ligos atvejais, yra nors šioks toks savo tapatybės žinojimas. Ne visi atsiminimai iš praeities pradingsta, todėl asmuo visada turės nors menkiausią idėją, kas jis toks. Pavyzdžiui, vienas amnezija sergantysis žmogus negalėjo atsiminti visiškai nieko nei prieš, nei po įvykio, sukėlusio jam šią ligą, tačiau jis vis vien atpažino savo šeimos narius. Labai retais atvejais, visgi, įmanoma laikinai užmiršti, kas esi, tačiau tai – be galo retas atvejis, palyginus su kitais dviem amnezijos tipais.
(Filmas, kuris gana tiksliai pavaizduoja, kaip jaučiasi amnezija susirgęs žmogus, vadinasi „Memento“. Jeigu nesate jo regėję – turėtumėte pamatyti, tačiau tam, kad suprastumėte siužetą, jums teks jį peržiūrėti mažiausiai du kartus.)
Mitas: Turetės sindromu sergantys žmonės nekontroliuojamai keikiasi.
Kuo pasireiškia Turetės sindromas? Dažniausiai girdimas atsakymas į šį klausimą yra: kai kas nors nevalingai mėtosi keiksmažodžiais. Tai tiesa – bet mažiau, nei 10 proc. šia liga sergančiųjų atvejų. Tinkamesnis Turetės sindromo aprašymas: tai – sutrikimas, kada asmenys jaučia turį padaryti specifinį judesį ar garsą, vadinamą tiku, ir tas poreikis toks pat stiprus, kaip kad nevalingas noras mirksėti ar pasikasyti niežtinčią vietą. Šiuo sindromu sergantys žmonės negali suvaldyti tikų, kadangi tai – labai sudėtinga, tačiau kai žmogus praranda viltį ką nors pakeisti, tikai gali dar labiau pablogėti. Tikų dažnumas gali kisti priklausomai nuo situacijų ir laiko, tačiau su amžiumi šis reiškinys pakinta į gerą.
Turetės sindromu sergantys žmonės patiria dviejų rūšių tikus: motorinius ir vokalinius. Dažniausiai pasitaikantis tikas – tai nevaldomas akies trūkčiojimas. Neretai tikas pasireiškia ir kaip vaipymasis, rankų bei kojų judėjimas. Pats dažniausias vokalinis tikas yra pasikartojantis atsikrenkštimas, tarsi pravalant gerklę, tačiau tiku laikoma ir tam tikrų žodžių sakymas, ir beprasmių garsų skleidimas, ar net kartojimas to, ką kažkas ką tik pasakė (echolalija). Patys tikai nėra didelė problema, tačiau jie gali nervinti aplinkinius žmones ir sukelti neigiamą jų reakciją (ypač tuo atveju, jei vokalinis tikas pasireiškia netinkamų žodžių vartojimu).
