Vakarų Ukrainoje esančiame mieste autobusų gamykla buvo įkurta 1945 m. gegužę. Tuomet, pagal pirminį sumanymą, Lvovo gamykla turėjo aprūpinti visą Sovietų Sąjungą „ZIS“ markės (o vėliau ir „ZIL“) autobusais. Nors Maskvoje esanti gamykla turėjo užtektinai resursų padidinti gamybos pajėgumus, tačiau Lvovo mieste įkurta gamykla buvo gerokai patogesnėje geografinėje padėtyje. Iš Ukrainos autobusus buvo galima patogiai ir greitai vežti į Lenkiją, Čekiją, Baltarusiją, Vengriją, Rumuniją, Baltijos šalis.
Iš pradžių Lvovo gamyklos vadovai šio sumanymo laikėsi ir net nebandė galvoti apie kitas galimybes, tačiau augantis gamyklos produktyvumas ir inžinierių noras realizuoti savo žinias, 1950-ųjų pradžioje paskatino „LAZ“ dirbti prie autobuso ant kurio priekinio „LAZ“ autobuso lango būtų galima uždėti užrašą – „Mūsų“.
Turėdami gana ribotą reikalingų detalių pasiūlą, autobuso kūrimo darbai užtruko ne vienerius ir ne dvejus metus. Galutinis autobuso projektas Maskvos transporto ministerijai buvo pristatytas ir patvirtintas tik šešto dešimtmečio viduryje, o autobuso gamyba prasidėjo 1956-aisiais ir su įvairiausiomis modifikacijomis truko iki pat 2006-ųjų metų.
Šis menkai žinomas faktas „LAZ“ kompanijai suteikė išskirtinį statusą, mat „LAZ 695“ iki šiol laikomas pačiu sėkmingiausiu ir ilgiausiai serijinėje gamyboje išbuvusiu autobusu visame pasaulyje, tačiau šis apdovanojimas daugelio neturėtų stebinti. Jus turėtų nustebinti tai, jog „LAZ“ autobusų gamykla yra pelniusi net keletą tarptautinių apdovanojimų. Pavyzdžiui, 1963 metais „LAZ“ gavo tarptautinį apdovanojimą už pirmąjį žemagrindį autobusą pasaulyje, o 1967 metais įvykusioje Briuselio autobusų parodoje „LAZ“ bendrovei buvo įteiktas „Geriausio autobuso“ apdovanojimas.
Tarptautinis pripažinimas, regis, autobusų gamyklos vadovams ir inžinieriams suteikė naują kvėpavimą. Modelių gamą papildė įvairios „LAZ 695“ ir šio autobuso pagrindu sukurtos versijos, kurios patenkino tuometinius autobusų parkų poreikius.
Autobusų gamyba sulig kiekvienais metais didėjo. 1974 metais Lvovo gamykla peržengė 100 tūkst. pagamintų autobusų ribą. Šis rodiklis padvigubėjo 1981 metais, o 1988 metais „LAZ“ užfiksavo rekordines pardavimų apimtis – per vienerius metus „LAZ“ pagamino beveik 15 tūkst. autobusų.
Deja, bet sėkmingas ir daug vilčių teikęs augimas po keleto metų atsitrenkė į sieną. Žlugus Sovietų Sąjungai autobusų gamyba tiesiog sustojo. Tiesiogine žodžio prasme.
Gamyklos vadovai siekdami išsaugoti darbo vietas ir, be abejonės, autobusų gamyklą, pradėjo gaminti naujas transporto priemones, kurių dėka Lvovo gamykla siekė sudominti skirtingų Europos miestų autobusų parkus, tačiau didžiausia problema tapo įsibėgėjusi Ukrainos nepriklausomybė, kuri turėjo susidurti su tomis pačiomis problemomis kaip ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos šalys – nuožmia privatizacija. Masinė privatizacija neaplenkė ir Lvovo autobusų gamyklos, kuri 2001-aisias pateko į Rusijos verslininko rankas.
Šis siekdamas optimizuoti autobusų gamyklos veiklą, iš pagrindų atnaujino autobusų surinkimo liniją, kurioje vienu metu buvo galima surinkinėti keletą skirtingų autobusų modelių. Šis sprendimas užtikrino lanksčią autobusų gamybą ir mažą „LAZ“ produktų kainą. Pastarasis kriterijus buvo labai svarbus, nes Ukrainos bei aplinkinių šalių autobusų parkai negalėjo sau leisti įsigyti modernios, bet tuo pačiu ir brangios technikos.
Iš pradžių visiems gamyklos darbuotojams atrodė, jog toks verslo modelis leidžia bendrovei dirbti pelningai. Per sekantį dešimtmetį „LAZ“ sukūrė eilę skirtingų, modernių autobusų bei troleibusų, kurie išplito visoje Ukrainoje bei keliose kitose šalyse. „LAZ“ netgi sugebėjo laimėti autobusų pirkimo konkursą, kuris Lvovo autobusų gamyklą įpareigojo 2012 m. Europos futbolo čempionatui, kuris vyko Lenkijoje ir Ukrainoje, pagaminti 2500 „LAZ CityLAZ“ autobusų, tačiau konkurso sąlygų bendrovė taip ir neįvykdė. Štai, Donecko autobusų parką pasiekė tik devyni iš trisdešimties autobusų. Ir tai buvo pirmasis rimtas ženklas, jog Lvovo autobusų gamykloje slypi gerokai daugiau problemų negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Pasibaigus Europos futbolo čempionatui, žiniasklaidos atstovai vis dažniau ir dažniau sulaukdavo nusiskundimų. Darbuotojai skundėsi atleidimais iš darbo, pavėluotomis išmokomis, o ir autobusų gamybos perkėlimas į kitą gamyklą kėlė nemažai abejonių dėl šviesios gamyklos ateities. Galiausiai, įvairūs pasiteisinimai ir bandymai nuraminti darbuotojus bei Ukrainos publiką nuėjo perniek, nes 2014 metais Lvovo autobusų gamyklos turtas buvo parduotas, jog bendrovė galėtų padengti susikaupusius įsiskolinimus.
Iš pradžių Ukrainos vyriausybės atstovai teigė, jog Lvovo autobusų gamyklai ieškomas investuotojas, kuris leistų šiai svarbiai ekonomikos šakai suklestėti iš naujo. 2018 metų rugsėjį buvo pranešta, jog Lvovo autobusų gamykloje netgi buvo pradėta ribota serijinė autobusų ir troleibusų gamyba, tačiau panašu, jog bandymas atgaivinti garsųjį autobusų gamintoją nuėjo perniek.
2019 metų pavasarį buvo paskelbta, jog šioje teritorijoje turėtų atsirasti didžiulis gyvenamųjų namų kvartalas bei IT technologijų parkas.
VIDEO
GALERIJA
