Dar prieš bandymą sportininkas pasakojo, kad ieškos būdų kaip išspręsti šią problemą. Gamintojas tikrai nebuvo numatęs, kad panevėžiečiams gali kilti tokia idėja, taigi reikėjo naudoti išmonę. M. Kulvinskas atskleidė, kad jau ties trasos viduriu vanduo aušinimo sistemoje pasiekdavo kritinius lygius, o variklio nevėsindavo net pasiekiamas 185 km/val greitis.
Greičiausiai jis prisiminė Alberto Einšteino mintį, kad genialūs sprendimai yra paprasti. Pasirodymo metu termometro stulpeliai rodė gerokai virš 26 laipsnių šilumos, todėl M. Kulvinskas važiavo be variklio dangčio. Taip pat variklio skyriuje buvo sumontuota vandens purškimo įranga, kuri vėsino radiatorių ir variklį.
Sprendimas davė rezultatų ir panevėžietis beveik pusketvirto kilometro įveikė šonu ir padangas versdamas tirštu baltų debesų kamuoliu. Lenktynininkas tik išlipęs iš automobilio pripažino, kad pačioje trasos pabaigoje beveik nebeturėjo sveikų padangų ir buvo iškilusi grėsmė, kad automobilis „susisuks“.
M. Kulvinskui pavyko įvykdyti A. Vėbros mestą iššūkį, o žiūrovai išvydo dar vieną benzingalvišką reginį, kurių šeštadienį ir taip netrūko.