Jei prieš devynerius metus būtumėte pamatę vilniečio Vido Misiūno „Volkswagen Corrado“, tikriausiai nepatikėtumėte, jog automobilis, kadaise lupte išluptas iš žemės greta sostinės esančiuose soduose, dabar gali būti vadinamas vieninteliu tokiu Baltijos šalyse.
Visgi būtent taip ir skamba istorija, kurią drauge su mineraliniu vandeniu „Vytautas“ pasakoja automobilių kultūros festivalio „Chill’n’Grill“ organizatoriai, „JDM LT“ komanda. Šis pasakojimas – vienas iš istorijų „From Zero to Hero“ serijos, kuria siekiama paskatinti Lietuvos automobilių mėgėjus nenuleisti rankų ir atkakliai siekti savo tikslo, nesvarbu, ar garaže, ar lenktynių trasoje, ar kuriant savo verslą.
Buvo įaugęs į žemę
Kaip pasakoja Vidas, dabar turimą išpuoselėtą 1992 m. laidos „Corrado“ jis parsivežė iš Rastinėnų sodų greta Vilniaus. Ankstesnis savininkas į automobilį buvo sudėjęs dujinę įrangą ir naudojo važinėjimui kasdien, o kai automobilio nebereikėjo – pastatė ir pamiršo.
„Corrado“ buvo įaugęs į žemę. Prireikė keturis varančiuosius turinčios mašinos, kad jį ištrauktų. Tad ištraukėm, parsitempiau į Vilnių, nes automobilis nors ir užsivesdavo, pats nevažiavo, o jo stabdžiai neveikė“, – pasakoja pašnekovas.
„Volkswagen Corrado“ V. Misiūnui patiko visuomet. Žavėjo automobilio kėbulo formos, nuo greičio išvažiuojantis galinis aptakas, legenda, kad šį modelį turėjo ir norėjo išleisti „Porsche“. Prisidėjo ir tai, kad pirmasis jo automobilis buvo „Volkswagen Golf“.
„Kalbant apie „Volkswagen“ ir tą laikmetį, tai „Corrado“ turėjo gražiausią kėbulą“, – konstatuoja automobilio savininkas.
Pirmas planas nusipirkus automobilį buvo jį tiesiog susitvarkyti: nudažyti kėbulą, išspręsti kitas problemas, sutvarkyti neveikiančius stabdžius, sutaisyti generatorių. Buvo padaryta tiek, kad automobilis įveiktų techninę apžiūrą.
„Prisimenu, po techninės apžiūros sudėjau reguliuojamo aukščio amortizatorius, kitus ratlankius – pasidariau taip, kaip man norėjosi, kad ta mašina atrodytų“, – prisimena Vidas.
Pirmas sezonas su važiuojančiu „Corrado“ jam buvo labai trumpas. Išriedėjęs į kelius rugsėjį, lapkritį jis vėl pastatė automobilį į garažą. Ir pradėjo darbus: norėjo sumontuoti turbokompresorių, programuojamą variklio valdymo bloką ir kitus agregatus.
„Pavyko, bet pasivažinėjau du sezonus ir variklio cilindruose baigėsi kompresija“, – sako pašnekovas.
Kai po remonto darbų automobilis vėl išriedėjo į kelią, buvo pasikeitusi ir jo spalva. V. Misiūnas nusprendė perdažyti jį „Porsche 911 GT3“ modeliui skirta pilka spalva, padailinti raudonais akcentais.
„Dragas“ pakoregavo norus
Panoręs su „Corrado“ važiuoti automobilių traukos lenktynėse, V. Misiūnas kone penkerius metus dirbo, kad įgyvendintų užsibrėžtus tikslus. Reikėjo ir greitėti, ir priekinius varančiuosius turinčią platformą paversti varomą visais ratais. Pašnekovas sako, kad jei dar šį pavasarį jo kas nors būtų paklausęs, ar eitų tą patį kelią antrąkart, greičiausiai, atsakymas būtų neigiamas.
„Tikrai būčiau sakęs, kad nieko nedaryčiau, nepradėčiau, nes reikėjo daug kantrybės, darbo, sprendimų, kurių niekas nežinojo, nebuvo bandęs. Bet aš nuėjau tą kelią, kurį turėtų nueiti kiekvienas, norintis greitėti. Kaip sakom su bičiuliais – „pastačiau“ automobilį“, – sako Vidas.
Labiausiai už pagalbą Vidas dėkingas bičiuliui Andriui Giraičiui. Jis, sako, penkerius metus negailėjo laiko, darbo ir jėgų, kad įgyvendintų V. Misiūno idėjas.
„Laikėmės tikslo, kad automobilis turi būti varomas visais ratais, kad reikia turbokompresoriaus, reikia programuojamo kompiuterio, kuris padėtų valdyti automatinę DSG pavarų dėžę“, – vardino pašnekovas.
Teko perdaryti ir „Corrado“. Perrinkta visa užpakalinė dalis, daug kas pritaikyta nuo antros kartos „Golf“ modelio, bet teko ieškoti dalių ir ketvirtos kartos „Golf“. Įdomu tai, jog teorija sako, kad „Corrado“ viskas turėtų tikti nuo antrosios kartos „Golf“, bet, pasakoja Vidas, dažniausiai bandant pritaikyti detales tekdavo suprasti, kad jei tinka vienas galas, būtinai nebetiks kitas.
Ypač aktualus sprendimas V. Misiūnui buvo automatinė pavarų dėžė, mat, pasak jo, automobilių traukos lenktynėse visi greičiausiai bolidai – su tokiomis, mechaninių kone nėra.
„Platforma tikrai nebuvo itin dėkinga, bet viskas, ko norėjau, pavyko. Tiesa, vis dar nėra tų 500 AG, kurių norėčiau, bet jau dabar automobilis ketvirtį mylios įveikia per 10,6 sek., o „drago“ tiesės gale greitis siekia 211 km/val.“, – džiaugiasi „Corrado“ savininkas.
Tiesa, iki greičiausio Lietuvoje „Corrado“ dar šiek tiek trūksta, bet planas – tokio titulo siekti. Antra vertus, sako V. Misiūnas, gatvėse tokių greitų automobilių tikrai labai nedaug, o Baltijos šalyse tai kone vienintelis toks senukas „Corrado“ su naujoviška, automatine DSG, pavarų dėže.
Sporte reikia ir vaizdo
Su sakančiais, jog automobilių sporte kur kas svarbiau techninės savybės nei išvaizda, V. Misiūnas nesutinka. Vienintelis atvejis, kai, pasak jo, galima nesirūpinti išore, yra kontaktinis sportas. Tačiau net ir ten, pastebi pašnekovas, rūpinamasi kėbulo grožiu.
„Tai galioja gal ir ne visiems, bet „drago“ vyrams norėčiau pasakyti, kad reikia pasitempti. Man svoris nėra prioritetas, man reikia, kad mašina gerai atrodytų. Bandom su draugais įrodyti, kad „dragas“ nėra šiukšlių sportas, kad automobiliai turi traukti akį, turi susikaupti ir padaryti, kad būtų ir gražu, ir techniška bei greita. Manau, man ir draugams tai pavyko“, – tikina jis.
Paklaustas, kas laukia toliau, V. Misiūnas sako, jog dabar labiausiai norisi tiesiog važiuoti, važiuoti ir važiuoti.
„Greitėti nebenoriu, nes metalas turi savo pabaigą. Variklio resurso aš turiu, transmisijos – nežinau. Bet nenoriu po tų penkerių metų darbo vėl užsidaryti garaže ir kažką keisti“, – įsitikinęs vienintelio tokio „Volkswagen Corrado“ savininkas.
