Liepos 16. Kiaulystės dėsnis
Likus dienai iki žygio starto automobilis buvo maksimaliai sutvarkytas: viskas, ką derėjo sutepti - sutepta, padaryta diagnostika, sureguliuotas degimas ir karbiuratorius, subalansuoti ratai... Kadangi viskas atrodė „beveik-kaip-nauja-ir-tvarkinga", nusprendžiau su „Moskvičiumi" keliauti į darbą bei išbandyti mašiną miesto sąlygomis.
Trys ketvirčiai ketvirtadienio pralėkė puikiai, o mašinos trauka ir variklio darbas atrodė beveik idealūs. Bet iki namų likus gal dešimčiai metrų, „bolidas" nei iš šio, nei iš to, ėmė ir užgeso... Na, porą kartų suktelėjau starterį... NIEKO. Įsistūmiau į kiemą ir ėmiau galvoti, kas galėjo atsitikti. Prisiminiau, kad neseniai identišką akibrokštą gavo bičiulis „moskvičininkas" Vytautas Meškuotis, kurio automobilyje sustreikavo indukcinė ritė. Nieko nelaukdamas pakeičiau į naują, nes visos naudotos buvo įtartinos. Ir -vualia - variklis užsivedė nesispyriodamas, dirbo tolygiai, ritė nekaito. Kurį laiką pabirbinus ir įsitikinus, kad tikrai viskas tvarkoj, sukroviau į bagažinę kelionės rakandus, kalną įrankių bei atsarginių dalių, ir nuėjau teptis sumuštinių kelionei.
Liepos 17 diena. 600 kilometrų - du gedimai
Atsikėlus penktą valandą ryto iš kart nubėgau užvesti variklį. Užsivedė. Kol šilo variklis, susiruošėme ir mes su žmona. Susėdome ir išvažiavome. Bet... nuvažiavus iš kiemo apie šimtą metrų vėl variklis ėmė trūkčioti ir užgeso. Iš inercijos nuriedėjome iki kaimyno Romo Svirko kiemo, kuris taip pat planavo važiuoti kartu vadeliodamas saviškį „Moskvič AZLK 2140SL". Kadangi pamaniau, kad nusipirkau brokuotą ritę, iškart puoliau keisti į kitą. Po ritės „transplantacijos" dėl visa pikto pakeičiau ir kondensatorių. Užsivedė, variklis dirbo tolygiai, bet padirbėjus apie penkias minutes pastebėjau, kad ritė ir varža vėl ėmė kaisti. Pasikonsultavus su Valdu Šveriu (jis iš Salantų jau važiavo į sutartą susitikimo vietą) nusprendžiau su kaprizinguoju savo senuku niekur nevažiuoti. Taigi persikroviau visą mantą į kasdien naudojamą vienatūrį, pasiėmiau dar daugiau įrankių bei atsarginių dalių ir tapau „techninės pagalbos automobiliu", liaudyje vadinamu „technička". Toliau viskas ėjo sklandžiai. Be nuotykių, bet truputį atsilikdami nuo grafiko kirtome Latvijos sieną ir pasiekėme hidroelektrinės prie Rygos aikštelę. Neužilgo prie mūsų prisijungė Valdas Šverys su „AZLK 2140" iš Salantų ir Vidmantas Rojus su „AZLK 412" iš Šiaulių. Po trumpos kavos pertraukėlės pajudėję toliau patekome į didelę audrą. Prasilenkiant su vilkikais kamavo abejonės, ar iš po jų ratų teškiami cunamiai nenuplaus „moskvičiukų" nuo kelio...
Ačiū Dievui taip nenutiko, tačiau bėdų visgi neišvengėm. Beveik pabėgus nuo lietaus kolona ėmė lėtėti, kol galiausiai įsijungus avarinius signalus visiškai sustojo šalikelėje. Pasirodo kažkas nutiko su Romo stabdžiais. Kaip jis pasakoja: „Varau apie 75 km/val. Nuokalnė. Priešais šviesoforas. Užsidega geltona. Spaudžiu stabdžius. Girdžiu: kažkoks garsas ir nieko - stabdžių nėra. O priešingoje eismo juostoje stovi BMW X5 ir ruošiasi sukti į kairę. Ką daryti??? Akimirksniu pasiryžau avantiūrai vardu „GAZAS - DUGNAS". Visa laimė, kad BMW vairuotojas praleido..."
Taigi nuimam galinį ratą, stabdžių būgną ir... iškrenta abu kaladėlių antdėklai, tautosakoje žinomi „nakladkės" pravarde. Inventorizavus karavano dalyvių bagažines buvo rasta viena sveika kaladėlė. Ką gi geriau viena, nei nė vienos... Keičiam ir lekiam toliau, nes audros debesys vėl lipa ant kulnų. Bevažiuojant susiskambinam su Allanu ir paprašom, kad jis nupirktų naujas kaladėles.
Pravažiavus gal kokių 30 kilometrų už Parnu. Pakelės degalinėje matome tris estiškus „Moskvičius". Žinoma sustojame. Pasirodo estai taip pat važiuoja į suvažiavimą, bet vienam vaikinui, nuvažiavus penkis kilometrus nuo namų, dingsta sankaba. O dabar jie laukia, kol vaikino žmona atveš sankabos cilindro sandariklius. Kadangi vietiniai geriau žino kelią, sutariame drauge palaukti, o tada - sėsti jiems „ant uodegos".
Galutinis kelionės tikslas - kempingas privačioje sodyboje Metsaantsu talu - pasiekiamas be ypatingų kuriozų. Atvykus vieni puola statyti palapinių, kiti kurti ugnį vakarienės gamybai, o aš savo ruoštu pradėtą, bet nepabaigtą darbą... keičiu Romui stabdžių kaladėles, nes jau turiu naują komplektą.
Liepos 18 diena. Nė dienos be nuotykių
Pakylam kiek ankstokai, nes pažadina įkyrus gervių gagenimas. Papusryčiavus neskubėdami pajudam į suvažiavimo vietą.
10 valandą suvažiuojame į Rakvere miestelio centrinę aikštę. Čia atvažiuoja ir dar du mūsų tautiečiai, tai - Vytautas Meškuotis su „IŽ 412" iš Vilniaus ir „Senų vežimų" klubo narys Gintaras Maksimavičius su „IŽ 412 KOMBI" iš Vilkaviškio. Susirinko labai daug šiems automobiliams nostalgiją jaučiančių gerbėjų ir dalyvių.
Įspūdingai atrodanti kolona pajudėjo miesto gatvėmis į kitą tarpinį finišą - Sagadi dvarą. Čia jau 500 metų priimami svečiai ir turistai. Miško apsuptyje įsikūrusiame įspūdiname dvare taip pat yra viešbutis su pobūvių ir konferencijų salėmis, muziejus ir didžiulis parkas.
Vėliau keliaujame į VI amžiuje įkurtą Vihula sodybą, kur didžiulis parkas su vandens telkiniais, mini golfo aikšte, galimybe pajodinėti ar pasivažinėti golfo automobiliais.
Kupini įspūdžių, vaizdų ir truputį maloniai pavargę visi pajudėjome atgal į kempingą. Važiuojant kolonoje matome, kaip šalikelėje stovi Valdas ir mojuoja rankomis. Sustojus paaiškėja, kad subyrėjo išminamas guolis, bet įjungus bėgį važiuoti galima. Susiskambinom su Allanu ir paprašėm, kad suorganizuotų išminamąjį guolį... Valdas nesustodamas ir iš lėto slenka į netoli esančią stovyklą. Čia po valandėlės „Moskvičius" buvo paverstas ant šono, o puikios nuotaikos nepraradęs vairuotojas pradėjo atsukinėti kardaną. Aišku, kai kuriem buvo smalsu pažiūrėti, kiti ėmėsi padėti išsitepdami rankas ar bent patariant. Valdas šmaikštavo, kad su tokia pagalba galima vidury miško ir variklio kapitalinį remontą atlikti...
Suvažiavimo šeimininkai estai tuo metu surengė figūrinio važiavimo varžybas. Reikėjo pievoje pravažiuoti „gyvatuką" į priekį, „gyvatuką" atbulom, pastatyti automobilį šonu ir galu. Rungtį, kaip ir priklauso, laimėjo klubo prezidentas Allanas Kuusikas su „AZLK 412". Nuotaika buvo puiki, nors pradėjo lyti lietus. Temstant buvo užkurtas laužas ir visi susirinko į pavėsinę. Vyko apdovanojimai. Visi Lietuvių ekipažai gavo dovanų, o Gintaras Maksimavičius ir taurę nominacijoje „Iš toliausiai atvažiavęs Moskvičius".
Liepos 19 diena.„Moskvičius" dvasia
Sukilome visi geros nuotaikos, o Valdas net spėjo visiems išvirti sriubos pusryčiams. Susikrovę daiktus atsisveikinom su jau pabudusiais estais ir pajudėjome namų link. Oras buvo daug žadantis, švietė saulė, važiuoti buvo vienas malonumas. Bet ne veltui sakoma, kad „Moskvičius" turi ne tik dvasią, bet ir charakterį. Koks jis sužinojome nuvažiavus kokį 150 km ir sustojus vienoje iš pakelės degalinių, kur pastebėjome, kad „užvirė" Romo automobilio akumuliatorius... Sukvietus konsiliumą buvo nuspręsta, kad kalti generatoriaus šepetėliai - liaudyje vadinama „šokoladkė". Ją pakeitus važiuoti buvo galima, tačiau akumuliatorius negavo elektros, neveikė nei kuro lygio, nei tepalo temperatūros davikliai, užgeso posūkiai, nedegė gabaritiniai žibintai ir trumposios šviesos. Bet veikė „stopai" ir degė tolimosios šviesos. Vis šis tas... Taip keliaujant dar užsukome Latvijoje išsimaudyti Baltijos jūroje ir aplankėme Miunchauzeno muziejų.
Rygos aplinkkelyje mūsų keliai išsiskyrė. Valdas ir Vidmantas nuvažiavo Šiaulių kryptimi, o aš, Romas ir Vytautas patraukėme per Pasvalį į Vilnių.
Istorijos moralas
Keliaujant tokiais automobiliais visada įsitikini, kad nėra nieko neįmanoma. Automobilio konstrukcija - maksimaliai paprasta ir ištverminga. O jei domiesi šiais automobiliais ir turi sukaupęs šiokios tokios patirties bei žinių - tikrai visada surasi išeitį, leidžiančią pasiekti galutinį tikslą. Juk prieš kokius 20-25 metus su tokias automobiliais žmonės keliaudavo po Europą, važiuodavo į Krymą ilsėtis ir dar važinėjo kasdien...
N40 vyrų autoklubas /
Tomas Beganskas
GALERIJA
