Kelio pradžia
„Renault“ į turbinomis aprūpintų variklių technologiją daugelį metų žiūrėjo atsargiai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, prancūziškos markės inžinieriai kompresorius arba turbinas „prilipdydavo“ tik prie sunkiajai technikai skirtų variklių. Tai buvo pakankamai pigus ir greitas būdas, norint išspausti papildomas arklio galias, kurių verkiant reikėjo vilkikams paskui save tempiantiems sunkias priekabas.
Tuo tarpu lengvųjų automobilių divizija į turbinų teikiamą naudą atkreipė tik aštunto dešimtmečio pradžioje. Inžinierių noras paeksperimentuoti, realų ir apčiuopiamą pavidalą įgavo 1972 metais, kai į lenktynių trasas išvažiavo „Alpine A110“ – kompaktiškas, žvitrus ir tiksliai valdomas kupė, kuris, nepaisant milžiniško turbinos vėlavimo, sugebėjo tais pačiais metais iškovoti nugalėtojo taurę „Critérium des Cévennes“ lenktynėse.
Supratę, jog didesnis oro kiekis cilindre leidžia didesnį kuro kiekį sudeginti viename variklio cikle ir daugiau sudegusio kuro reiškia daugiau išmetamųjų dujų, o daugiau išmetamųjų dujų reiškia didesnę galią, „Renault“ inžinieriai labai greitai užsikrėtė turbininių variklių kūrimo manija.
Viso to atspindys – 1975 metais įvykusios Le Mano 24 valandų lenktynėse, kuriose debiutavo „A441T“ vardu pavadintas prototipas. Būtent jis tapo ilgos ir spalvingos istorijos pamatu, vėliau leidusiu „Renault“ iškovoti itin svarbią pergalę pačiose svarbiausiose lenktynėse visame pasaulyje.
Sukėlė revoliuciją
Gamintojui pradėjus investuoti į turbinomis aprūpintus variklius, „Renault“ nusprendė šios technologijos tobulinimo programą išskirti į dvi dalis. Pirmoji inžinierių grupė rūpinosi Le Mano 24 valandų lenktynėms skirtų prototipų kūrimu, o antroji skyrė visą savo dėmesį Formulei 1.
Prancūziškos markės specialistai norėdami sudaryti sąlygas naujai variklių erai ir „Renault“ dominavimui Formulėje 1, jie puikiai žinojo, jog naujasis motoras turi pranokti tuomet atmosferinius agregatus. Kaip pasakė, taip ir padarė.
Geltonu arbatinuku pramintas bolidas labai greitai atkreipė kitų komandų dėmesį. Visų pirma – dėl itin mažo darbinio tūrio variklio ir visų antra – dėl nuolatinių bėdų.
Pirmajame sezone „Renault“ bolidas lenktynes baigdavo milžiniškame baltų dūmų kamuolyje. „Ferrari“ ir kitų komandų atstovai kiekvieną kartą išvydę tokį vaizdą, nepraleisdavo progos pasakyti – „O, užvirė arbatinukas.“ Panašų vaizdą Formulės 1 žiūrovai ir kitos komandos matė ir 1978-ųjų sezone. Vis dėlto, ryškų proveržį „Renault“ pademonstravo sekančiais metais.
1979-ųjų sezonui paruoštas „Renault“ bolidas buvo aprūpintas 1,5 litro darbinio tūrio, 6 cilindrų benzininiu varikliu, kuriam kompaniją palaikė ne viena, bet dvi turbinos. Būtent pastarųjų komponentų dėka inžinieriams pavyko išspausti net 500 arklio galių. Skamba įspūdingai, bet visos Formulės 1 komandos iš „Renault“ atstovų kūrinio juokėsi, šaipėsi ir ko tik nedarė, norėdami pažeminti ambicingai nusiteikusius prancūzus, kurie pastaruosius dvejus metus iš lenktynių išvažiuodavo su nuleistomis galvomis.
Viskas apsivertė aukštyn kojom, kai „Renault“ sugebėjo iškovoti pirmąją pergalę, praėjus vos trims etapams nuo naujo bolido debiuto Formulėje 1. Vėliau „Renault“ iškovojo net penkias „Pole“ pozicijas ir atkakliai kovodavo dėl pergalių, bet milžiniško krūvio nesugebėjusios atlaikyti turbinos labai dažnai prancūzams pakišdavo koją, bet tai „Renault“ atstovų nuotaikos nesugadino. Jie sugebėjo įrodyti, jog gerokai mažesnio darbinio tūrio variklis gali būti konkurencingas ir leidžia nušluostyti nosį pasipūtėliams, kurie ne visuomet norėdavo investuoti į technologinį progresą.
„Renault“ pavyzdys labai greitai užkrėtė kitas Formulės 1 komandas. „McLaren“ sukirto rankomis su „Porsche“, „Williams“ į tą pačią valtį įsėdo su „Honda“. Visuotinė turbinizacija leido atverti visiškai naują Formulės 1 istorijos lapą, kuriame fantastiškai ir griausmingai siautėjo 1300 ar 1400 arklio galių išvystantys monstrai.
Palikimas
Sėkmingas technologijos išbandymas automobilių sporto arenoje labai greitai pasiekė masėms skirtų automobilių gamybos departamentą. Vos po vienerių metų, 1980, „Renault“ pristatė kukliai atrodantį „Renault 18 Turbo“.
„Kompaktiškas sedanas, kuris priverstų paprakaituoti aukštesnės klasės sportiškus automobilius“, – taip šį modelį „Renault“ pristatydavo 1980 metais. Nepaisant vos 4,3 metro siekiančio ilgio, pagal tuometinę automobilių klasifikaciją, tai buvo „Opel Omega“ ar 5 serijos „BMW“ tipo sedanas.
Pirmasis, masėms skirtas „Renault“ su turbininiu varikliu galėjo pasigirti turėdamas vos 110 arklio galių. Skamba juokingai? Tuomet norėtume priminti, jog anuomet pati galingiausia 3 serijos modelio versija išvystė tikrai ne pačias įspūdingiausias 140 arklio galių.
Tais pačiais metais „Renault“ pademonstravo dar vieną „Turbo“ modelių gamos atstovą – raumeningai atrodantį „Renault 5 Turbo“.
Šį kartą gamintojas į pagalbą pasitelkė gerokai pajėgesnį motorą – tai buvo 1,4 litro, keturių cilindrų jėgos agregatas, aprūpintas „T3 Garrett“ turbina, leidusia padidinti variklio galią iki 160 AG. Automobiliui, kuris sverdavo mažiau negu toną, 160 arklio galių jėgainė sugebėdavo užauginti superautomobiliams būdingus sparnus.
Kadangi šis modelis buvo sukurtas dalyvauti autosporto varžybose, „Renault“ konstruodama bendro naudojimo keliams skirtą pasinaudojo ne visais, bet pačiais svarbiausiais ingredientais: paliko galinių varančiųjų ratų pavarą, turbininį motorą bei kitus elementus, kuriais „Renault 5 Turbo“ dalijosi su autosporte chuliganiškai atrodžiusiu hečbeku.
Kompaktiški ir greiti hečbekai yra „Renault“ kompanijos DNR, todėl nenuostabu, jog įsivažiavęs turbinų montavimo garvežys užkliudė ir vieną populiariausių to meto „Renault“ modelių – „Renault 11 Turbo“.
Sparčiai augančiame sportiškų hečbekų segmente „11 Turbo“ buvo vienas greičiausių ir dinamiškiausių to meto modelių. Tai ypač išryškėjo, kai gamintojas pristatė atnaujintą versiją, kurios ratus suko 115 arklio galių išvystantis motoras, didžiausią sukimo momentą pasiekiantis vos ties 2500 aps/min. ir leidžiantis tachometro rodyklę laužti iki pat 7000 aps/min.
„Renault 21 Turbo“, greičiausiai, yra labiausiai nuvertintas tos eros sportiškas sedanas. Išvaizdus, praktiškas ir pakankamai greitas, jog galėtų erzinti „BMW 325i“ ar „Mercedes Benz 190E 2.3“ vairuotojus.
Į šį „Renault“ flagmaną buvo montuojamas 2 litrų, keturių cilindrų, 175 arklio galias ir 270 Nm sukimo momentą išvystantis motoras. Būtent jis užtikrino, jog iki 100 km/val. įsibėgėtumėte per 7,4 sekundės ir pasiektumėte maksimalų 227 km/val. greitį. Palyginimui: „BMW 325i “ iki 100 km/val. įsibėgėdavo per 7,7 sekundės, o „Mercedes Benz“ – 7,9 sekundės.
Taip pat reikėtų paminėti, jog žiedinėms lenktynėms paruošta versija žiūrovus džiugino daugiau nei 500 AG išvystančiu varikliu.