„Phantom Corsair“: 1938-aisiais pasirodęs ateities automobilis

1930 – 1940-ieji buvo itin permainingi automobilių pramonės istorijoje. Kol kai kurie gamintojai ieškojo būdų kaip atsigauti po itin sunkios ekonominės krizės, kitų automobilių markių vadovai buvo priversti uždaryti gamyklų duris ir iškeliauti laimės ieškoti svetur.
Sudėtingą ekonomikos laikotarpį pajuto visi, ypač darbininkų klasės žmonės, kurie ir anksčiau sunkiai sudurdavo galą su galu. Tačiau jeigu esate Heinz kečupo imperijos vadovo sūnus – Rustas Heinzas, Jūs sau tikrai galite leisti bet ką.
1937-aisiais, Rustas Heinzas, baigė garsųjį Jeilio universitetą, kuriame įgijo laivų projektavimo ir gamybos specialisto laipsnį. Silpnybę motorinėms valtims ir kitoms vandens transporto priemonėms turėjęs Rustas Heinzas, vieną dieną nusprendė savo radikalias idėjas perkelti į lengvąjį automobilį.
Rustas norėdamas pasiekti maksimalų efektą, į pagalbą pasikvietė Christianą Bohmaną ir Maurice Schwartz – anuomet itin garsios „Bohman & Schawrtz“ dirbtuvių įkūrėjus, kurie specializuodavosi automobilių kėbulų gamyba pagal užsakymą.

Kaip bebūtų keista, tačiau išskirtinę svajonę turėjęs Rustas iš pradžių sulaukė visos šeimynos pasipriešinimo, tačiau po ilgų pokalbių ir diskusijų, jauno vyro svajonę padėjo įgyvendinti ne bet kas, o labai, labai, labai turtinga Rusto teta.
Rustas su dviejų itin talentingų specialistų pagalba, vos per vienerius metus, baltame popieriaus lape matytą eskizą pavertė apčiuopiamu objektu – „Phantom Corsair“.
Šis itin grakštus ir elegantiškas automobilis buvo sukurtas ant „Cord 810“ važiuoklės bei turėjo 8 cilindrų „Cord“ motorą, kuriam kompaniją palaikė „Granatelli“ kompresorius.
Tuo tarpu aerodinamiškos kėbulo formos buvo šlifuojamos vėjo tunelyje kartu su Maurice Schwartz ir Harley Earlu – žmogumi, kuris ateityje taps vyriausiuoju „General Motors“ koncerno dizaineriu.
Futuristiškos kėbulo linijos nebuvo vienintelis „Phantom Corsair“ išskirtinumas. Automobilio dureles buvo galima atidaryti tik paspaudus specialų mygtuką, interjere buvo daviklis rodantis variklio darbinę temperatūrą, papildomą garso izoliaciją. Kad ir kaip juokingai tai skamba, tačiau anuomet šie privalumai būdavo pakankamai retas reiškinys.

Pirmojo prototipo bandymai, kaip ir buvo galima tikėtis, nuleido automobilio kūrėjus ant žemės. Dėl itin siaurų angų priekinėje automobilio dalyje, 8 cilindrų variklis negaudavo pakankamai daug šviežio oro, jog galėtų palaikyti optimalią temperatūrą. Mieste arba bandant pasiekti maksimalų 200 km/val. greitį – variklis tiesiog perkaisdavo.
Norėdami išspręsti šią problemą, po apatiniu buferiu buvo išpjautos papildomos skylės, o du „Lincoln Zephyr“ radiatoriai buvo išmesti pro langą ir jų vietą užėmė efektyviau veikiantis „Cord“ radiatorius.
Vėliau atsirado dar viena problema – neįprastų formų šoniniai langai, itin siauri priekiniai ir galiniai stiklai labai stipriai apribojo matymo lauką. Vairuojant šią mašiną reikėjo pasikliauti ne tik savo akimis, bet ir pojūčiais.
Nepaisydami tam tikrų trūkumų, 1938-aisiais prasidėjo reklaminė „Phantom Corsair“ automobilio kampanija.