• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Suplyšęs paskirstymo diržas arba trūkusi paskirstymo grandinė veda link vieno ir to paties veiksmo – variklio gedimo. Vis dėlto, kuris paskirstymo sistemos sprendimas yra geresnis ir patikimesnis?

Suplyšęs paskirstymo diržas arba trūkusi paskirstymo grandinė veda link vieno ir to paties veiksmo – variklio gedimo. Vis dėlto, kuris paskirstymo sistemos sprendimas yra geresnis ir patikimesnis?

REKLAMA

Paskirstymo sistemos gedimas yra didžiausias kiekvieno automobilio vairuotojo košmaras. Visgi, nutrūkusi paskirstymo grandinė ar diržas gali sulankstyti variklio vožtuvus, apgadinti stūmoklius. Apskritai, tai reiškia, jog turėsite ieškoti sprendimų, kurie tikrai nebus pigūs.

Nuo grandinės iki diržo

1980-aisiais ir 1990-aisiais buvo aišku, kad paskirstymo grandine varomas variklis yra geresnis sprendimas, tačiau žvelgiant iš finansinės pusės – daugelyje automobilių naudojama diržinė pavara buvo gerokai pigesnė.

Daugeliui paskirstymo grandinė buvo neužmušamo variklio sinonimas, o ir dešimtys pavyzdžių rodė, jog grandinę turėjęs variklis gali automobiliui padėti be didesnių problemų nuvažiuoti iki 500 000 kilometrų.

REKLAMA
REKLAMA

Nors gamintojai nuolatos rekomendavo atlikti paskirstymo sistemos patikrą, esant poreikiui patikrinti ar grandinė yra tinkamai įtempta, tačiau vairuotojams šios rekomendacijos nerūpėjo. Jie tiesiog sukdavo kilometrus ir apie tai negalvodavo.

REKLAMA

Tuo tarpu variklių, turėjusių diržinę pavarą, situacija buvo kitokia. Net ir aukščiausios klasės automobiliuose paskirstymo diržas tarnaudavo ne ilgiau nei 90 000 kilometrų, o žemesnės klasės modeliuose jį reikėdavo keisti kur kas dažniau. Tačiau net ir padarius tai, niekas negalėjo užtikrinti, jog diržas nesuplyš pačiu netinkamiausiu metu.

Patys patvariausi grandinių paskirstymo mechanizmai buvo įdiegti senuose, mažos galios „Mercedes-Benz“ dyzeliniuose varikliuose. Juos turėjo „W123“ ir „W124“ kartos automobiliai, kurie iki šiol laikomi vienais patvariausių automobilių pasaulyje.

REKLAMA
REKLAMA

Priešingoje stovykloje daugiausiai problemų kėlė benzininių „Alfa Romeo“ diržinė pavara. Štai, „147“ ir „156“ modeliuose gamintojas rekomendavo jį keisti kas 115 000 kilometrų arba kas 6 metus, tačiau tūkstančiai pavyzdžių rodė, jog diržas nutrūkdavo gerokai anksčiau. Po kurio laiko „Alfa Romeo“ entuziastai ir pats gamintojas keitimo intervalą sumažino iki vos 50 000 kilometrų.

Verta pažymėti, jog „Alfa Romeo“ pavyzdį galima taikyti ne visoms diržinėms pavaroms. Paprastai, malonią išimtį galima taikyti atmosferiniams varikliams, kurių konstrukcija leisdavo išvengti labai brangių padarinių, jeigu paskirstymo diržas netikėtai plyšdavo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pavyzdžiui, į pirmas dvi „Opel Astra“ kartas montuotas 1,6 litro benzininis variklis buvo būtent toks. Plyšus diržui, stūmokliai nesusidurdavo su vožtuvais. Įvykus nelaimei užtekdavo tiesiog uždėti naują diržą ir važiuoti toliau. 

Nuo diržų iki grandinių

Gamintojams nusprendus, jog mažesniems ir pigesniems automobiliams skirti varikliai naudos paskirstymo grandinę, daugelis tikėjosi, jog jų pirkėjai galės pagaliau miegoti ramiau. Deja, labai greitai paaiškėjo, jog šiuolaikinė paskirstymo grandinės pavara nėra tokia patikima kaip anksčiau, nes gamintojai buvo įjungę maksimalią taupymo programą.

REKLAMA

Nuolatiniai paskirstymo grandinės įtempėjo, grandinės peršokimo ir išsitampymo atvejai tapo modernių automobilių kasdienybe. Ypač perkopus 100 000 kilometrų. Keisčiausia buvo tai, jog ši nemaloni tendencija nustebino ir pačius automobilių gamintojus, kurie suskubo ieškoti problemos sprendimo būdų.

Staiga tapo aišku, jog moderniuose automobiliuose paskirstymo diržas yra patikimesnis pasirinkimas, nes jį tiesiog yra paprasčiau ir pigiau pakeisti. Net jeigu tai reikės daryti periodiškai.

REKLAMA

Puikus to pavyzdys – tuometinės „Fiat Group“ sukurtas 1,3 litro dyzelinis variklis. Šiame variklyje paskirstymo grandinė mėgdavo peršokti per keletą dantračių ir tiesiog sugadinti variklį savo malonumui. Vis dėlto, gamintojas sugebėjo staigiai sureaguoti ir išleisti naujas eksploatacijos rekomendacijas. Tuomet italai primygtinai reikalavo naudoti kokybišką alyvą, stebėti jos lygį ir grandinės įtempėjo būklę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Didžiausią nusivylimą tarp vairuotojų sukėlė „Volkswagen Group“ benzininiai agregatai – „EA111“. Dažni paskirstymo grandinės gedimai, kuriuos dažniausiai lėmė prasti grandinės įtempikliai, galiausiai privertė gamintoją iš pagrindų atnaujinti šį variklį ir grandinės paskirstymo mechanizmą pakeisti diržiniu analogu.

Jeigu dar to nebuvo gana, inžinieriai savininkams buvo parengę dar kelias kliūtis. Kai kuriuose varikliuose paskirstymo grandinės mechanizmas buvo pradėtas montuoti arčiau transmisijos, nes tai esą užtikrino geresnį variklio balansą ir pagerina jėgų paskirstymą visoje pavaros sistemoje. Vis dėlto, norint grandinę pakeisti, reikia nuimti arba pačią pavarų dėžę, arba išardyti visą transmisiją. Dėl to, žinoma, padidėja automobilio aptarnavimo išlaidos.

REKLAMA

Šiuo metu, beveik visuose aukštesnės klasės automobiliuose, paskirstymo grandinė yra sumontuota iš pavarų dėžės pusės. Pavyzdžiui? BMW N47 serijos varikliuose arba C6 kartos „Audi A6“ modeliuose su dyzeliniu varikliu turi tą pačią ir brangiai kainuojančią problemą. Situacija tampa dar sudėtingesnė, jeigu automobilis turi keturių varančiųjų ratų pavarą.

REKLAMA

Neįprasti hibridai

Automobilių gamintojai retkarčiais imdavosi ir pačių netikėčiausių priemonių. Pavyzdžiui, kuomet paskirstymo sistema padalijama į dvi dalis. Pirmoji dalis varoma trumpa grandine, o antroji dalis – trumpu diržu. Tokio pobūdžio pavarą turėjo seni „Ford“ inžinierių sukurti 1,8 litro „TDCi“ motorai.

Vis dėlto, tam tikrame gamybos etape „Ford“ inžinieriai nusprendė imtis tam tikru pakeitimų. Trumpą grandinę jie pakeitė dantytu diržu, kuris „maudėsi“ alyvos vonelėje. Anuomet, daugelis tokio sprendimo nesuprato, nes išoriškai viskas liko kaip anksčiau, tačiau eksploataciniu požiūriu šis sprendimas buvo neteisingas. Jeigu anksčiau grandinės nereikėdavo keisti, to negalėjai pasakyti apie diržą. .

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip bebūtų keista, tačiau šį keistą sprendimą įsisavino „Peugeot“ konstruktoriai, kurie sukūrę naują 3 cilindrų benzininių variklių šeimyną naudoja tokį patį paskirstymo diržo metodą, tačiau šis sprendimas iššaukė itin didžiulę bėdą.

Kadangi paskirstymo diržas yra nuolatos sutepamas alyva, nusidėvėjusio diržo dalelės patenka į variklio alyvą ir tiesiog pagreitina variklio iškeliavimą į dausas procesą.

Vienintelė vairuotojų prevencinė priemonė – dažnas alyvos keitimas ir griežtas paskirstymo diržo keitimo intervalų laikymasis. Vien kasmet keičiamos alyvos paslauga gali atsieiti po kelis šimtus eurų.

REKLAMAAutobilis.lt
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų