Naujo „Volkswagen Caddy“ testas: Tai – jau nebe eilinis „kablukas“

Per pastarąjį dešimtmetį visureigio sąvoka pasikeitė neatpažįstamai, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie kitus tam tikrų klasių automobilius. Pavyzdžiui? Vienatūrius, kurių paklausa šiuo metu yra tokia maža, jog daugelis gamintojų tiesiog iškelia baltą vėliavą ir nedemonstruoja noro investuoti į automobilių klasę, kuri europiečiams tiesiog nebėra įdomi.

Kad ir kaip liūdnai tai skamba, tačiau tradiciniai vienatūriai niekur nepradings. Jie – tiesiog evoliucionuos į šį bei tą, kas sudomins plačiąją daugumą. Nors šiandien galime tik spėlioti kaip ši automobilių klasė atrodys po penkerių metų, tačiau „Peugeot“ ir „Renault“, regis, atrado sėkmės receptą. Kam ieškoti būdų, kaip išrasti dviratį iš naujo, jeigu su minimalios investicijomis galima įpūsti naujos gyvybės visiems puikiai pažįstamiems kompaktiškiems furgonams.

Jeigu šiame prancūzų gamintojų plane matote skylių, tiesiog pažvelkite į pastarųjų metų pavyzdžius: „Peugeot Rifter“, kuris pakeitė, švelniai tariant, morališkai pasenusį „Peugeot Partner Tepee“, arba visapusiškai ir absoliučiai pasikeitusį „Renault Kangoo“, kuris turi žymiai daugiau „Renault Megane“ savybių, tad kol tradiciniai vienatūriai yra pakeliui į krematoriumą, didžiausi automobilių gamintojai Europoje ryžtasi iš pagrindų transformuoti kompaktiškus furgonus, kurie gali būti tinkami ne tik darbui, bet ir šeimai, svarstančiai įsigyti „Renault Kadjar“ ar „Peugeot 3008“.

„Volkswagen“ buvo ilgametė kompaktiškų furgonų klasės lyderė, todėl nenuostabu, jog tokių pačių užmačių gamintojas turėjo ir naujai „Volkswagen Caddy“ modelio kartai.

DIZAINAS

Komercinėms reikmėms skirtos mašinos atsinaujina gerokai rečiau negu galite pagalvoti. Jeigu tradiciniai lengvieji automobiliai atsinaujina vidutiniškai kas 4 metus, o nauja modelio karta pasirodo vidutiniškai kas 6 ar 7 metus, tokie automobiliai kaip „Volkswagen Caddy“ su ta pačia konstrukcija gamyboje išbūna gerokai ilgiau – vidutiniškai 15 metų.

Taigi, jeigu visapusiškai naujas, Vokietijoje suprojektuotas, bet Lenkijoje gaminamas „Volkswagen Caddy“ privalės serijinėje gamyboje išbūti praktiškai tokį patį laiko tarpą, per kurį žmogus gali baigti 9 klases, į pagalbą jis turi pasitelkti gerokai rimtesnį naudingų komponentų arsenalą – o tokių „Volkswagen“ tikrai turi.

Pati svarbiausia naujovė – modulinė platforma, ant kurios jau keletą metų konstruojami įvairaus dydžio „Volkswagen“ (taip pat „Škoda“ ir „Seat“) modeliai. Pastaroji ne tik leidžia naudoti šiuo metu pažangiausius variklius, bet ir leidžia „Caddy“ modeliui suteikti atitinkamą technologijų kraitį.

Kadangi automobilis buvo projektuojamas ant naujutėlės platformos, inžinieriai galėjo sau leisti pakoreguoti „Caddy“ išmatavimus. Ketvirtoji modelio karta, palyginus su savo pirmtaku, kaip reikiant išstypo. Dabar trumpą ratų bazę turinti versija tapo 92 mm ilgesnė, 62 mm platesnė, ratų bazė „išsitempė“ 73 mm, bet tuo pačiu automobilis tapo 24 mm žemesnis.

Be minėto ratų bazės ūgtelėjimo, naujos kartos modelis nebegali pavežti gerokai sunkesnio krovinio. Gamintojas nurodo, jog „Caddy“ keliamoji galia siekia nuo 375 iki 528 kilogramų, kai tuo tarpu šio modelio pirmtako keliamo galia galėjo siekti nuo 670 iki net 750 kilogramų, bet tai – ne visiems aktualu, tad geriau susikoncentruokime į išvaizdą.

Iš pirmo žvilgsnio, žinoma, pastebėsite kaip reikiant pasikeitusį automobilio dizainą. Nors „Caddy“ siluetas ir forma sugebėjo išlaikyti tam tikrų panašumų su savo pirmtakais, tačiau konkretūs dizaino elementai pasikeitė neatpažįstamai.

Išraiškingi priekiniai LED žibintai, kurie jungiasi su chromuota linija, puikiai dera su netradiciškai atrodančiu priekiniu buferiu, kuris, regis, atkeliavo ne iš furgonams skirtų detalių sandėlio.

Galinėje dalyje pūpsantys vertikalūs LED žibintai taip pat kelia asociacijas ne su keleiviniais furgonais, bet su „Volvo“ šeimos nariais. Žinoma, žemesnį įrangos lygį turintys modeliai turi pasitenkinti ne LED tipo žibintais ir neatrodo taip efektingai, bet žvelgiant į šį bandomąjį modelį, nesinori sakyti, jog „Caddy“ atrodo prastai.

INTERJERAS

Tikriausiai to reikėjo tikėtis, bet naujoji „Volkswagen Caddy“ karta atkartoja kituose šios markės modeliuose matytą tendenciją, kurioje dominuoja minimalizmas ir lietimui jautrūs prietaisai.

Jeigu pastaruoju metu domėjotės, kas dedasi „Volkswagen“ darže, tuomet pažvelgę į vairuotojui sukurtą aplinką labai stipriai nenustebsite: prietaisų skydelis – skaitmeninis, centre – lietimui jautrus ekranas, kuris niekuo nesiskiria nuo 8-os kartos „Volkswagen Golf“ ar netgi elektrinių šios markės mašinų. Atsižvelgiant į faktą, jog „Caddy“ laikomas praktiška mašina, šie baisiai mandri sprendimai kertasi su pagrindine „Caddy“ paskirtimi. Galbūt tokiu būdu „Volkswagen“ bando įrodyti, jog automobilio kūrimo procese į pagalbą pasitelkiamos ne tik liniuotės, bet ir fantazija?

Blizgų ekranėlių, net ir labai norėdami, neatsikratysite. Priklausomai nuo pasirinkto įrangos lygio, automobilis gali turėti 6,5 colio prietaisų skydelį ir 8,25 arba 10 colių multimedijos ekraną. Po juo – jutiklinė juosta, su kuria galima reguliuoti oro kondicionieriaus temperatūrą arba muzikos garsumą.

Vertinant tik estetinę pusę, automobiliui norėtųsi skirti ganėtinai aukštą balą, nes ši interjero koncepcija atrodo moderniai, bet mes nesame įsitikinę, jog gamintojo sprendimas atsisakyti fizinių mygtukų yra teisingas. „Peugeot“ ir „Renault“ sugebėjo suprasti, jog visų funkcijų perkėlimas į lietimui jautrų ekraną nebuvo teisingas sprendimas, tačiau „Volkswagen“, regis, turi kitokią nuomonę.

Netradicinės idėjos puikiai atrodo sėdintiems dizaino studijoje, tačiau didžioji dalis vairuotojų į šiuos pokyčius žvelgs kritiškai. Didžiausia problema yra jutiklinė juosta, kuri keičia oro temperatūrą, muzikos garsumą, o papildomi jutikliniai mygtukai, veikiantys kaip greitkelis į atitinkamą meniu pogrupį visuomet reikalauja papildomo dėmesio. Žinoma, pasiruošimo darbus galima pasidaryti dar prieš pradedant judėti, bet ar važiavimo ir oro sąlygos visuomet būna pastovios?

Be abejonės, su šiais technologijų amžių menančiais sprendimais galima susigyventi. Didesnę įtaką galutiniam apsisprendimui gali padaryti praktinė automobilio pusė, o šioje srityje „Caddy“ sugeba nudžiuginti.

Penkias sėdimas vietas turinti keleivinė „Caddy“ versija gali pasiūlyti bagažinės tūrį, kuris siekia 1213 litrų. Jei to nepakanka – iš salono galima išimti antrą sėdynių eilę (iš tiesų – tai suolas su trimis sėdynėmis) ir sulankstyti keleivio sėdynę.

Taip pat verta paminėti dar keletą naudingų skaičių: kroviniams skirto skyriaus plotis – 1185 mm, aukštis – 1200 mm, ilgis – 1100 mm. Jei pašalinsite antrą sėdynių eilę – krovinių skyriaus ilgis padidės iki 1913 mm. Be to, automobilyje yra nemažai naudingų smulkmenų: ne pačius sunkiausius krepšius bus galima pakabinti ant specialių kabliukų, keliose skirtingose daiktadėžėse nuo nepaklusnių atžalų bus galima paslėpti planšetinius kompiuterius, o virš prietaisų skydelio esančios dėtuvės yra kone idealios vietos pasidėti piniginę, telefoną, raktus nuo namų ar kitus daiktus, kuriuos dažnai tampotės su savimi.

Vis dėlto, didžiausias „Caddy“ privalumas – erdvė keleiviams. Aukštas kėbulas užtikrina, jog keleiviai furgono viduje jaustųsi kaip ponai. Kojoms, pečiams ir galvai vietos bus apstu net ir tiems, kurie galėtų krepšinio aikštelėje galinėtis su Mantu Kalniečiu. Smagių smulkmenų sąraše taip pat galėtų būti abejose pusėse plačiai atsiveriančios galinės durelės, tačiau mums asmeniškai norėtųsi, jog gamintojas būtų pagalvojęs apie galimybę atidaryti šoninius langus, nes saulėtą arba karštą dieną gale sėdintiems keleiviams oro kondicionieriaus gali ir neužtekti.

Kaip įrankis šeimai – „Volkswagen Caddy“ yra sunkiai pralenkiamas. Ypač lyginant su, pavyzdžiui, „Volkswagen Tiguan“ ar bet kuriuo kitu panašaus dydžio SUV tipo automobiliu.

DINAMIKA

„Žiūrėk, kaip rauna“ – frazė, kuri niekada nebuvo ištarta vairuojant keleivinį arba krovininį „Volkswagen Caddy“, bet ar tuo reikėtų stebėtis? Iki šiol gamintų „Caddy“ variklių gamose būdavo keletas benzininių, keletas dyzelinių variklių, kurie nebuvo nei galingi, nei dinamiški.

Labai norėtume pasakyti, jog sulig nauja „Caddy“ karta situacija variklių srityje pasikeitė, bet ir vėl turėsite susitaikyti su mintimi, jog „Caddy“ turės vidutiniško pajėgumo variklius.

Štai – benzininių variklių gamoje rasite 115 arklio galių benzininį motorą, poruojamą su mechanine arba automatine trasnsmisija ir priekinių ratų pavara. Dyzelinių variklių gama – šiek tiek platesnė. Joje – trys motorai, kurių galia svyruoja nuo 75 iki 122 arklio galių.

Visi motorai poruojami su mechaninėmis pavarų dėžėmis, tačiau tik pati galingiausioji dyzelinė versija gali turėti 7 laipsnių automatinę dėžę bei priekinių arba visų varančiųjų ratų pavarą. Pastarasis variklis gali būti montuojamas ne tik į keleivinę, bet ir į komercinėms reikmėms skirtas versijas. Pradedant krovininiais furgonais, iškylautojams skirtomis „California“ versijomis ir baigiant taksi paslaugas teikiančiomis mašinomis, kurios, beje, gali atkeliauti tiesiai iš „Volkswagen“ gamyklos.

Ateityje variklių gamoje turėtų atsirasti versijos su gamykline dujų įranga ar netgi iš tinklo įkraunamo hibrido versija, tačiau mūsų bandymo metu vairavome 122 arklio galių generuojantį dyzelį, su automatine dėže ir priekinių varančiųjų ratų pavara.

Kaip ir daugelis modernių dyzelių, taip ir šis turi šūsnį aplinką saugančių priemonių: variklis sąveikauja kartu su kietųjų dalelių filtru, dviem „SCR“ katalizatoriais, o dviguba „Adblue“ įpurškimo doze kaip reikiant sumažina azoto oksidų emisiją.

Keleto sluoksnių tramdomieji marškiniai, be abejonės, padeda sumažinti taršą, bet kaip visa tai konvertuojasi į važiavimo potyrius? 320 Nm sukimo momentą šis dyzelinis variklis pasiekia ganėtinai siaurame 1600–2500 sūkių diapazone, o tai reiškia, jog šis variklis sklandžiausiai veikia mieste arba ten, kur važiavimo greitis yra sąlyginai ne per didelis. Variklis dirbdamas anksčiau paminėtame sūkių diapazone padeda „Caddy“ mikliau įsibėgėti arba aplenkti liaudiškai vadinamą fūrą, taip pat gali padėti su automobiliu vikriau manevruoti, kai yra toks poreikis.

Prastesnį įspūdį šis variklis palieka statesnėse įkalnėse ar greitkelyje, arba kai važiavimo sąlygos turi ir to, ir to. Bandymų metu nevažinėjome su pilnutėliu ekipažu, tačiau net ir nepilnai pakrautas automobilis statesnėse įkalnėse arba greitkeliuose reikalauja dešinę koją įspausti smarkiau, tad tik galima įsivaizduoti, kaip sunkiai šis variklis kvėpuotų, jeigu automobilyje būtų keturi suaugę žmonės, o bagažinėje – pilna daiktų.

Iš kitose pusės, „Volkswagen“ specialistams reikėtų patapšnoti per petį ir pagirti už pavarų dėžės suderinamumą su šiuo dyzeliniu varikliu. Ji tiesiog veikia taip, kaip ir turėtų veikti – sklandžiai, be bereikalingų trūktelėjimų, nekeldama jokio diskomforto ir net leisdama pamiršti apie save.

VALDYMAS

Anksčiau minėjome, jog „Caddy“ buvo suprojektuotas ant platformos, kurią naudoja dauguma „Volkswagen“ modelių ir dėl kurios „Caddy“ gali turėti atitinkamus variklius, saugumo įrangą ir technologijas. Tačiau su šia platforma atkeliauja ir naujos pakabos sistemos.

Dabar keleivinė „Caddy“ versija gaus priekinę „MacPherson“ tipo pakabą, o gale – standųjį ašinį tiltą su išilginėmis svirtimis ir Panhardo strypu. Pokyčiai galinėje pakaboje – patys svarbiausi, nes anksčiau naudota archajiška lakštinių lingių sistema buvo naudinga tik dėl to, jog jos aptarnavimas buvo ganėtinai pigus. Tuo tarpu naujoji pakabos sistema, nors ir nėra pati pažangiausia, transformuoja tai, kaip „Volkswagen Caddy“ rieda keliu.

Ankstesnė modelio karta kelyje elgėsi lyg mažametis vaikas, nesugebantis nustygti vietoje. Ypač esant mažesnėms galinės ašies apkrovoms, o ir pasodinus bent keletą keleivių ar į bagažinę įdėjus reikalingą mantą, galinė ašis bandydama įveikti nelygią kelio atkarpą priversdavo automobilį purtytis ir strikinėti.

Dabar pakabos elgesys gerokai paklusnesnis ir ne toks įtemptas. Žinoma, grubūs ar nelygūs paviršiai nėra taip gerai išfiltruojami kaip, pavyzdžiui, 8-os kartos „Golfe“ su nepriklausoma galine pakaba, tačiau kompaktiškų furgonų standartais – pakabos darbą būtų galima vertinti aukščiau nei vidutiniškai.

Vis dėlto, labiausiai pasikeitė automobilio elgesys posūkiuose. Kompaktiškas keleivinis furgonas džiugina eiklumu, padoriu stabilumu ir nedideliais kėbulo posvyriais. Didžiąją dalį laiko jausitės, lyg vairuotumėte bet kurį kitą „Volkswagen“ šeimos narį, o tai, ko gero, ir buvo pagrindinis vokiečių tikslas.

Apskritai, naujasis „Caddy“ tiesiog važiuoja gana maloniai. Piktintis būtų galima tik aerodinaminiu triukšmu važiuojant didesniu nei 120 km/val. greičiu, tačiau atsižvelgiant į kėbulo aukštį ir automobilio paskirtį, tai neturėtų stebinti.

EKSPLOATACIJA

Gausybės alternatyvų „Volkswagen Caddy“ Lietuvoje nėra. Kadangi „Renault“ kol kas Lietuvoje nesiūlo keleivinės naujos kartos „Renault Kangoo“ versijos, kuri, teoriškai, atrodo kaip niekada intriguojančiai, o techniškai identiškas „Mercedes-Benz“ analogas bus be galo brangus, „Volkswagen“ furgonas Lietuvoje turi tik šias alternatyvas: „Citroën Berlingo“, „Peugeot Rifter“, „Opel Combo“ ir „Toyota ProAce“ (pastarasis neturi nieko bendro su japoniškumu).

Visi modeliai, vėlgi, techniškai yra identiški ir turi daugiau panašumų negu skirtumų, tačiau vadovaujantis oficialia šių automobilių gamintojų pozicija, „Citroën“ užima pigiausio, „Opel“ vidutiniškai įkainoto, o „Peugeot“ – brangiausio ir geriausiai įrengto furgono pozicijas, tad galutinį sprendimą reikėtų priimti atsižvelgiant į dizainą, komforto įrangą ir galutinę kainą.

Iš anksčiau minėtos ketveriukės stipriausiai atrodo „Peugeot Rifter“, nes turi tik šiam modeliui būdingą interjero stilistiką ir išplanavimą, bei gali pasiūlyti 6 metų garantiją. Be to, maksimaliai įrengtas „Rifter“ su trumpesne ratų baze kainuoja apie 30 000 eurų, kai analogiškai įrengto „Caddy“ perkops 40 tūkst. ribą.