Ralis – mėgstamiausia sporto šaka
„Mitsubishi“ ir ralis buvo, lyg sunkiai išskiriami broliai. Nors daugelis automobilių sporto gerbėjų puikiai atsimena auksinį „Mitsubishi“ laikotarpį Pasaulio ralio čempionate su Tommi Mäkinen priešakyje ir sunkiai sustabdomą garvežį Dakaro ralyje, tačiau „Mitsubishi“ tradiciniame ralyje turi ne ką mažiau patirties negu „Lancia“ ar „Ford“.
„Mitsubishi“ pirmą kartą ralio skonio paragavo 1974 metais. Tuomet gausi delegacija iš Japonijos vyko į Safario ralį, kuriame startavo su eksperimentiniu bolidu laikytu „Mitsubishi Lancer 1600 GSR“. Nors dabar turėtų sekti liūdna istorija, leidžianti susidaryti įspūdį kaip „Mitsubishi“ bandymas dalyvauti pasaulinio lygio varžybose baigėsi ašaromis, tačiau taip neatsitiko. Pirmasis blynas – neprisvilo. „Mitsubishi Lancer 1600 GSR“ sugebėjo varžybas užbaigti pirmajame dešimtuke.
Paskatinti puikių rezultatų, Japonijos automobilių gamintojas 1976 metais vykusiame Safario ralyje okupavo visas tris podiumo vietas. Šių rezultatų dėka „Mitsubishi“ komandos nariai, regis, turėjo žymiai daugiau motyvacijos negu anksčiau, nes sekančios triumfo akimirkos nereikėjo ilgai laukti. Tais pačiais metais „Mitsubishi“ bolidai buvo vienvaldžiais lyderiais Australijoje vykusiose varžybose.
Po truputėlį sunkėjantis pergalių krepšelis paskatino tuometinius „Mitsubishi“ vadovus susėsti prie bendro stalo ir per kelias valandas nuspręsti ar ralis yra automobilių sporto šaka su kuria gamintojas turėtų susieti savo ateitį. Pasaulio ralio čempionatas buvo mylimas daugelyje skirtingų pasaulio šalių, į kiekvienas varžybas suplūsdavo tūkstančiai ralio fanatikų, o ir ši autosporto disciplina atrodė kaip ideali vieta inžinieriams, kurie ieškojo vietos neeiliniams eksperimentams.
Sėmėsi įkvėpimo iš „Audi“
„Mitsubishi“ į Pasaulio ralio čempionatą oficialiai įžengė 1981 metais. Idėjų ir motyvacijos kupina gamyklinė komanda debiutinėse varžybose startavo su „Mitsubishi Lancer EX 2000 Turbo“ bolidu, atitikusiu „Group 4“ klasės reikalavimus. Nors automobilis nebuvo konkurencingas ir pajėgus varžytis su lyderiais, tačiau tai nebuvo didžiausia problema. Vos po keleto varžybų „Mitsubishi“ vadovai išgirdo blogą naujieną – „Group 4“ reglamentas naikinamas, o jo vietą užims visiškai nauja „Group B“ automobilių klasė.
Absoliučiai nauji reikalavimai automobiliams sudomino eilę skirtingų gamintojų, kurie buvo pasiryžę išlaisvinti inžinerinę fantaziją, o naujų iššūkių pasiilgę lenktynininkai buvo pasirengę surengti iki tol nematytą reginį.
Pokyčiai automobilių sporte – neišvengiami ir sveikinti. Būtent dėl „Gruop B“ automobilių klasės gimė „Audi Quattro“ – revoliuciją sukėlęs žvėris apie kurį iki šiol sklando įvairiausios legendos, o ir sėkmingas pavyzdys atvėrė duris į dar nematytas lenktynes dėl Pasaulio ralio čempionato taurės.
Vienu žingsniu priekyje buvusi „Audi“ džiaugėsi, gurkšnojo nugalėtojams skirtą šampaną su didžiuliu pasimėgavimu. Tuo tarpu už „Audi“ nugarų likę gamintojai dėjo maksimalias pastangas, kurios leistų pasivyti lyderiu laikomą „Audi“. Ne išimtis buvo ir „Mitsubishi“.
„Mitsubishi“ norėdama sukurti konkurencingą bolidą, išsiuntė „Lancerį“ namo ir jo vietą užleido „Mitsubishi Starion“ – patraukliam, sportiškam kupė, kuris dėl daugybės parametrų buvo tinkamesnis modelis raliui negu „Mitsubishi Lancer“.
To nevertėtų laikyti sutapimu, tačiau naująjį ralio trasų užkariautoją pradėjo kurti šviežiai įkurtos „Ralliart“ divizijos darbuotojai. Pastarieji norėdami išsiaiškinti kur slypi „Audi“ sėkmės raktas, į „Ralliart“ dirbtuves atsivežė „Audi Quattro“ bolidą ir išnarstė jį iki menkiausio varžtelio.
Vėlgi, galbūt tai buvo tik sutapimas, tačiau „Ralliart“ komandos gretas tuo pačiu momentu papildė buvęs „Audi Sport“ inžinierius – Alanas Wilkinsonas. Būtent jis buvo ta persona, kuri pirštu parodė silpnąsias „Audi Quattro“ vietas ir siūlė sprendimus, galinčius įveikti „Audi“.
Vienu didžiausiu „Audi Quattro“ trūkumu buvo laikoma variklio montavimo vieta. „Audi“ į visus savo automobilius variklį sumontuodavo ne ant priekinės, bet prieš priekinę ašį. Šis sprendimas leisdavo padidinti interjero erdvę, sukurti kompaktiškesnį variklio skyrių – didžiulis privalumas automobiliui, kuris kiekvieną dieną važinėja bendro naudojimo keliais, bet tik ne automobilių sporto arenoje dalyvaujančiam monstrui.
Kadangi „Quattro“ variklis buvo sumontuotas praktiškai už priekinių žibintų, itin aštriuose ir greituose posūkiuose „Audi“ pasižymėdavo didžiuliu priekinių ratų nepasukamumu (ironiška, bet šią problemą „Audi“ automobiliai turi iki šių dienų). Natūralu, jog „Ralliart“ inžinieriai suradę „Quattro“ Achilo kulną, ieškojo įvairiausių būdų kaip atsikratyti šios problemos jų konstruojamoje mašinoje.
Tad kaip „Ralliart“ specialistai šią problemą pašalino? Automobilį projektavę specialistai nusprendė į „Starion“ įdiegti keturių varančiųjų ratų pavarą. Papildoma varančioji ašis turėjo padėti sukurti neutraliai valdomą automobilį. Be to, tiksliau ir efektyviau veikianti keturių varančiųjų ratų pavara turėjo padėti sukurti pranašumą greituose posūkiuose, kurių skirtinguose Pasaulio ralio čempionato etapuose tikrai netrūko .
„Ralliart“ tikslai buvo kilnūs ir džiuginantys, tačiau ribotą biudžetą turintys projekto vadovai į šias inžinierių užgaidas pažiūrėjo per praktinę pusę. Vietoje autentiškos ir specialiai šiam automobiliui skirtos sistemos, ralio varžyboms paruoštas „Mitsubishi“ naudojo iš „Pajero“ pasiskolintą pavaros paskirstymo bei modifikuotą standartinio „Starion“ pavarų dėžę.
Šio sprendimo dėka variklio skyriuje atsirado daugiau vietos, o tai leido automobilio motorą sumontuoti už priekinės ašies. Be to, šis sprendimas leido sutrumpinti automobilio priekinę dalį 15 centimetrų ir pasiekti 48:52 svorio koeficientą tarp ašių.
Naudojo laiko patikrintą motorą
Kai kurie gamintojai į ambicingiausius inžinierių projektus montuoja specialiai jiems sukurtus variklius. „Mitsubishi“ dėl pakankamai riboto biudžeto į būsimą ralio drakoną sumontavo „4G63T“ motorą – 2 litrų darbinio tūrio, 4 cilindrų jėgos agregatą, kuris iki tol buvo naudojamas „Lancer“ modeliuose.
Žinoma, jam buvo atlikti keli svarbūs pakeitimai. Pavyzdžiui, „Mitsubishi“ inžinieriai sugalvojo naudoti neįprastą, 12 vožtuvų konfigūraciją. Pagal pirminį planą, 12-os vožtuvų motoras turėjo pasižymėti pakankamai didžiuliu sukimo momentu, kaip ir 8 vožtuvus turintys varikliai, ir tuo pačiu išvystyti didžiulę galią važiuojant aukštesniais sūkiais. Ant popieriaus, variklio parametrai atrodė konkurencingai: 350 arklio galių, 343 Nm sukimo momentas – teoriškai, japoniškas bolidas turėjo visus reikalingus kozirius, leidžiančius įveikti „Audi Quattro“.
Pirmasis debiutas
„Mitsubishi“ norėdama kuo greičiau išbandyti naująjį kūrinį, nieko nelaukė ir pateikė paraišką dalyvauti „Milles Pistes“ ralyje. Nors automobilis buvo paskutinėje prototipo stadijoje, „Mitsubishi“ bolidas pademonstravo puikų rezultatą – iškovojo pirmąją vietą savo klasėje bei aplenkė nemažai pajėgesnių konkurentų.
Vis dėlto, tolimesnį automobilio tobulinimą pradėjo stabdyti tuometinė „Mitsubishi“ vadovybė, kuri pradėjo abejoti „Starion 4WD“ projekto sėkme. Kol kompanijos vadovai abejojo ir mėtėsi į skirtingas puses, į Pasaulio ralio čempionato sceną išbėgo „Peugeot“ ir jų griausmingai skambantis „205 T16“, kuris susišlavė septynias pergales ir debiutinį sezoną sau pasidovanojo konstruktorių taurę.
Kol „Starion 4WD“ praėjo homologaciją ir kol gamintojas gavo oficialų leidimą dalyvauti Pasaulio ralio čempionate, tarptautinė automobilių sporto federacija paskelbė, jog „Group B“ bolidų grupė išmetama į šiukšlių dėžę, o jų vietą užims gerokai saugesnė, bet ne ką prastesnė automobilių klasė.
Ir vėl „Mitsubishi“ pateko į tą pačią situaciją, kuomet dirbtuvėse stovi paruoštas naujutėlis bolidas, o varžybų organizatoriai paskelbė, jog Jūs pavėlavote į ką tik nuvažiavusį traukinį.
Vis dėlto, sekantis „Mitsubishi“ išbėgimas į Pasaulio ralio čempionatą buvo gerokai sėkmingesnis. „Mitsubishi“ su „Lancer EVO“ bei Tommi Mäkinen padovanojo nuostabų renginį visiems pasaulio benzingalviams.
