Lenktynininkės negimsta
Automobilių sporto pasaulyje sukinėjasi daug merginų, kurios į automobilius žiūri ne tik kaip į transporto priemonę, šiems metalo kūriniams jaučia daugiau. Jos mėgsta vairuoti, pasvajoja apie lenktynininkės kombinezoną, tačiau reta drįsta išmėginti savo jėgas varžybose. Vis tie nusistovėję stereotipai, kad automobilių sportas ne joms, o ten patenka tik išskirtinės personos. Trys pašnekovės atskleidžia, kad ne iš dangaus į trasą nukrito.
Aistė Antanaitytė-Matukaitė toli gražu ne iš karto prisijungė prie „Dynami:t Energy“ lenktynių komandos ir neišriedėjo į 1000 km lenktynes Palangoje. Viskas prasidėjo nuo „Honda CRX“ automobilių, kurių turėjo net kelis, ir jų, bei savo galimybių išbandymo slalomo trasose. Mylita Kiškytė į žiedines lenktynes išaugo iš „Vilniaus sportinio vairavimo centro“ treniruočių aikštelės. O Indrė Senkutė-Gedgaudienė karjeros priešaušryje į Kačerginės Nemuno žiedo trasą per miškus lėkdavo motociklu.
„Pirmiausia pradėjau važinėti su motoroleriu. Nuo 18 metų amžiaus turėjau „Enduro“ tipo motociklą ir juo per miškus atvažiuodavau iki Nemuno žiedo ir žiūrėdavau, kaip ten vyrai lenktyniauja. Svajojau, kad kada nors ir aš stovėsiu ten, starte.
Mano tėvai nėra lenktynininkai, tiesiog aš pati turėjau didelį norą lenktyniauti. Pradėjau nuo slalomo varžybų, ten man sekėsi neblogai, gavau pasiūlymų išmėginti greitesnius automobilius ir ilgainiui pradėjau važiuoti žiedinėse lenktynėse. Pirmuosius metus žiede važiavau be jokių žinių, su „gatviniais“ vairavimo įgūdžiais, važiavau taip, kaip man atrodė, dėl to ir įvykį nemažą pirmame sezone turėjau. Mokytis rimtai važiuoti pradėjau tik prieš porą metų, ir tą darau intensyviai, nes svajoju kada nors tapti Lietuvos čempione“, - savo istoriją pasakojo I. Senkutė-Gedgaudienė.
Trasoje reikia ne drąsos, o žinių
Kad automobilių sportas populiarus tarp moterų, rodo tokių renginių kaip „Moterų ralis“ sėkmė. Ten susirenka šimtai vairuojančių moterų ir mėgaujasi vairavimu. Vis tik „Moterų ralis“ reikalauja tik kruopelės sportinio vairavimo įgūdžių. Tai – turistinis renginys. Moterys kartoja vis tą patį – lėkti į lenktynių trasą baisu. Todėl ten ir dominuoja vyrai, linkę rečiau galvoti apie pasekmes.
Aistė Antanaitytė-Matukaitė sako į „Moterų ralį“ kasmet važiuojanti vien tam, kad galėtų papasakoti bendramintėms apie automobilių sportą ir pakviesti jas išbandyti lenktynes. Juk ir vyrai ten važiuoja ne užsimušti ar vien tik adrenalino pasisemti.
„Lenktynės išugdo svarbias savybes, kurios itin praverčia gyvenimiškose situacijose: disciplina: planavimas, emocijų valdymas ir komandinis darbas. Tai vieta, kurioje nesvarbu, ar esi naujokas, ar profesionalas, visada atsiras su kuo kovoti, į ką lygiuotis ir kur augti“, - aiškino „Dynami:t Energy“ komandos lenktynininkė.
„Automobilių sportas tik drąsa. Tai yra žinios ir gebėjimas jas pritaikyti. Pirmais savo lenktyniavimo metais turėjau per daug drąsos, todėl ir avarijų buvo. Automobilių sporte atsargumas tik į naudą: greičiausiai lekia ne tie, kurie neturi baimės jausmo, o tie, kurie mato trasą, turi reikiamas žinias kaip važiuoti greitai, tie, kurie yra išsiugdę gerą kūno sensoriką ir puikiai pažįsta automobilį. Mokant važiuoti taisyklingai rizikos faktorius gerokai sumažėja“, - paaiškino Indrė.
GALERIJA
