Alfieri Maserti kartu su Piero Visentini nusprendė sujungti du „Alfa Romeo 26B“ variklius ir priversti juos dirbti kaip vienas. Kol aplinkiniams ši mintis atrodė beprotiška, prie projekto pradėjusiems dirbti inžinieriams atrodė kitaip. Vos per du mėnesius du varikliai tapo vienu kūnu. Naujojo variklio darbinis tūris buvo 4.0 litrai, jis turėjo 16 cilindrų, po atskirą kompresorių, alkūninį veleną, „Weber“ karbiuratorių.
Tačiau sujungti du variklius yra viena, o juos sutalpinti į naują bolidą yra visai kas kita. Alfieri Maserati su keletos specialistų pagalba praplatino „Grand Prix“ varžyboms skirto bolido važiuoklę, pakeitė išmetimo vamzdžių montavimo vietą, pastūmė priekinius ratus į priekį. Buvo atsižvelgta ir į milžinišką variklio apetitą benzinui. „Maserati“ sumontavo 178 litrų talpos kuro baką, kurio dėka automobilis galėdavo nuvažiuoti maždaug 310 kilometrų. 100 kilometrų automobilis suvartodavo 52 litrus.
Teoriškai, dviejų variklių sujungimas atrodė kaip puikus sprendimas bandant pagerinti lenktyninio bolido charakteristikas. Tačiau automobiliui išvažiavus į lenktynių trasą, į paviršių išlindo visi trūkumai. „Maserati Tipo V4“ pasižymėjo greitesniu padangų dėvėjimusi, ilgesne stabdymo distancija. Vis dėlto, 16 cilindrų jėgainė turėdavo didžiulį pranašumą tiesiojoje. Baconin Borzacchini vairuojamas automobilis sugebėjo pasiekti 246 km/val. maksimalų greitį ir sugebėjo aplenkti savo didžiausius varžovus iš „Alfa Romeo“ komandos.
1929 metais „Maserati“ pasiekė dar vieną rekordą. Alfieri Maserati vairuojamas automobilis Monzoje sugebėjo pasiekti 198.7 km/val. vidutinį greitį, kurio niekas nesugebėjo pagerinti iki pat 1954 metų.
„Maserati“ su šiuo automobiliu nuo 1929 iki 1931 metų sugebėjo iškovoti keletą pergalių, tačiau 1932 metais pristatytas „Maserati Tipo V5“ iškovojo žymiai daugiau pergalių. „Tipo V5“ taip pat turėjo 16 cilindrų benzininį variklį, tačiau jo darbinis tūris buvo padidintas iki 5.0 litrų, o motoro pajėgumas padidėjo nuo 330 iki 360 arklio galių.
GALERIJA
