Kol dizaineriai plušo prie realaus dydžio maketo, prie projekto prisijungė „BMC“ (British Motor Corporation) koncerno specialistai, kurie įžvelgę didžiulį potencialą norėjo, jog „Pininfarina“ dizainerių sukurtas modelis vėliau atitektų didžiausiam automobilių gamintojui D.Britanijoje.
Automobilio kūrimo darbai ėjo kaip per sviestą. Italai per labai trumpą laiko tarpą sugebėjo sukurti tris „Berlina Aerodinamica“ prototipus, kurie vėliau buvo išbandyti Italijos ir Prancūzijos bendro naudojimo keliuose.
Įsitikinę automobilio patvarumu ir gebėjimu nesulūžti per pusę nuvažiavus 50 kilometrų, aerodinamišką kėbulą turintis „Pininfarina“ kūrinys buvo pristatytas 1967 metų Turino automobilių parodoje.
Daugelis parodos lankytojų gyrė išskirtinę automobilio išvaizdą, tačiau daugelis nepraleido progos pakritikuoti „Berlina Aerodinamica“ interjerą ir technines charakteristikas. Serijinei gamybai paruoštas automobilis turėjo erdvų, tačiau minimalistinį interjerą, kuris tuomet neprilygo savo būsimiems konkurentams iš „BMW“, „Mercedes Benz“ ar „Jaguar“.
Variklis, pavarų dėžė ir kiti techninės pusės komponentai buvo paimti iš „BMC Morris 1800“ - biudžetinės klasės britiško automobilio, kuris net ir turėdamas lengvesnį kėbulą nebuvo laikomas labai greitu ar puikiai valdomu automobiliu. Iš pradžių „Berlina Aerodinamica“ buvo aprūpintas 1.8 litro benzininį agregatą, tačiau vėliau priekyje sumontuotas motoras buvo pakeistas į 2.2 litro, 6 cilindrų variklį.
Pagal pirminį planą, automobilio prekyba turėjo prasidėti 1968 metų rudenį, tačiau aerodinamiško hečbeko tobulinimo darbai užsitęsė iki 1969 metų pradžios, kol galiausiai buvo nuspręsta sustabdyti tolimesnį projekto vystymą. Tam įtakos turėjo milžiniški automobilio kūrimo kaštai ir labai prasta „British Motor Corporation“ finansinė situacija.
