„Hammersmith motors” įkūrėjas: „Šiame versle pinigai tikrai nelemia visko”

Laikais, kuomet naujausių automobilių techninės galimybės jau primena fantastinių filmų ištraukas, automobilinės klasikos entuziastų taip pat nemažėja. Metų patikrinti kokybiniai sprendimai, praeivius atsigręžti priverčiantys modeliai bei, žinoma, jausmas, kad vairuojamas automobilis turi „seną sielą” – pagrindinės priežastys, dėl kurių tokie automobiliai užima svarbią vietą rinkoje.

Senosios eros mašinos praktiškai neatsiejamos ir nuo restauravimo. Ši veiklos sritis – įdomi, sudėtinga ir itin daugiabriaunė. Apie jos specifikas, tendencijas bei paties kelią į šiandienį verslą kalbiname Vilniuje įsikūrusių „Hammersmith Motors” restauracijos dirbtuvių įkūrėją ir vadovą Audrių Pupalaigį.

Automobiliai tavo gyvenime – nuo ko viskas prasidėjo?
Audrius: Kaip turbūt ir daugeliui panašių profesijų žmonių, visa, kas susiję su automobiliais, man labai patiko nuo mažens. Puikiai pamenu, kaip vaikystėje iš tėvų gavau tris „Porsche“ modeliukus: 928, 911 ir 944. Matyt, nuo šios dovanos meilė „senienoms” ir užgimė (šypsosi).
Dar būdamas vaikas surasdavau, kaip savo žaislines mašinas pagražinti. Pavyzdžiui, anais laikais automobilių langus specialia plėvele tamsinti buvo įprasta savarankiškai. Prisimenu, tokios plėvelės kartą radau pas tėtį ir truputį jos pasisavinęs peiliuku išpjoviau savo modeliukų langų formas, taip užtamsinau jų langus. Tėtis, švelniai tariant, mano saviveikla nebuvo sužavėtas (juokiasi).
Kas dėl vairavimo, augau nedideliame miestelyje. Savotiška vieša paslaptis, jog tais laikais vairuoti dažnas pradėdavo nesulaukęs pilnametystės ir vairuotojo pažymėjimo (šypsosi). Turbūt jau trylikos-keturiolikos nedrąsiai išvažiuodavau į miestelį. Panašaus amžiaus jau ir pirmąjį savo automobilį vairavau – BMW 325 E30 kėbule. Turbūt turėčiau padėkoti likimui, kad jaunatviškas maksimalizmas ir didelė meilė mašinoms nesibaigė nelaime.
O kas nutiko, kad automobiliai iš hobio tapo tavo darbu?
Audrius: Senos mašinos man patiko visada, kiek save pamenu, visuomet kokią nors „senutę” vairuodavau. Tokius automobilius nuolatos reikia prižiūrėti, paremontuoti. Tada man baisiai nepatiko, jog nebuvo vienos vietos, kurioje galima būtų atlikti jei ne visą, tai bent didžiąją dalį remonto darbų. Be to, ir estetikos šiame reikale būdavo mažokai – štai atvažiuoji pas gerą meistrą į metalinį garažą kur nors Šeškinėj, net prisėsti nėra kur. Palieki automobilį ir eini sau pėsčiomis per sniegą į stotelę. Jei mašina atvažiuodavo nešvari, tau ją dar nešvaresnę atiduodavo ar atgaudavai ją, pavyzdžiui, tepaluotomis rankomis nučiupinėtu vairu. Aš pats visiškai kitaip įsivaizdavau dirbtuves, kurias norėčiau turėti, o jas turėti norėjau visada. Manasis darbas prie tikrų automobilių prasidėjo tuomet, kai pats įsigijau seną „BMW 2002“ automobilį, su juo pradėjau mokytis. Dažnai žmonės tiesiog gatvėje mane sustabdydavo, pastebėję mano paties netradicinį automobilį, ir paprašydavo pagelbėti su savaisiais.

Matydamas paklausą šioje srityje, po kurio laiko įkūriau savo pirmąsias dirbtuves, pradėjau dirbti su klientų automobiliais. Viskas vyko prieš kiek daugiau negu dešimtmetį, tuo metu situacija buvo visai kitokia negu dabar. Prie senesnių automobilių dirbdavo vos ne kiekvienas servisas, konkurencijos labai daug, o mes buvome įsikūrę ne itin patogioje vietoje. Manau, mumis pasitikėjo vien dėl to, kad patys vairavome senus ir išskirtinius automobilius, vadinasi, turėjome su jais patirties.

Kaip manai, kodėl šiandien, kai naujausi automobiliai siūlo tiesiog neįtikėtinas technologines inovacijas, daugybę patogumų, vis dar yra nemažai automobilinės klasikos gerbėjų?
Audrius: Na, bent jau kalbant iš savo pusės, manau, senesniuose automobiliuose dažnai panaudoti tikrai praktiški, ilgamečiai techniniai, inžineriniai sprendimai. Senesnėje mašinų eroje taip pat ir daugybė labai gražių kėbulų, patrauklių dizaino sprendimų. Daug kas sako, o ir aš visiškai sutinku, kad vairuodamas seną automobilį gali justi jo ne pirmą dešimtmetį skaičiuojančią dvasią. Tai taip pat labai žavi.
Lyginant su tavo dirbtuvių starto laikais, kaip pasikeitė senų automobilių restauravimo rinkos situacija?
Audrius: Pasikeitė, manau, kardinaliai. Štai šiandien jau mažai kas nori imti tvarkyti senus automobilius. Jie neturi „OBD“ jungties, kurios pagalba gali pamatyti gedimus, tad žiūrint iš produktyvumo prizmės, daug lengviau yra suremontuoti tris naujus automobilius negu vieną seną. Kitas didelis pokytis – automobiliams skirtų dalių pasirinkimas. Manau, mūsų atveju geriau įsitvirtinti padėjo anuomet vyravęs platus detalių pasirinkimas. Prieš kokius 10-15 metų rinka dar nebuvo įtakota Facebook’o ir panašių platformų, kur skelbimai yra iškart pastebimi. Tais laikais buvo daug paprasčiau nusipirkti kažką retesnio, nes viską diktavo tokie portalai kaip, „Autoplius.lt, Skelbiu.lt ir panašiai, ten ilgesnį laiką užsibūdavo įdomesni automobiliai ir detalės. Matyt, dėl to ir ėmė labai patikti kolekcionuoti įvairias retas dalis, pavyzdžiui, įdomesnius ratus, tokius kaip „Graku”, „Tramont”, „Gotti” ar „BBS RS”, senas „Recaro” sėdynes, vairus ir panašiai.


Vis dar gajus požiūris, kad automobilių remontas neatsiejamas nuo šiokios tokios betvarkės, tepalų balų ant grindų. Kodėl tau taip svarbu, kad dirbtuvės būtų švarios, estetiškai patrauklios?
Audrius: Laikausi nuomonės, jog jei darbe tiek aš, tiek darbuotojai praleidžiame didelę paros dalį, kodėl jos turėtų atrodyti blogai? Be to, man labai patinka interjeras. Jei keisčiau darbo profilį ar ieškočiau papildomos veiklos šalia dabartinės, tikriausiai linkčiau į šią pusę, nes interjerą kurti man patinka ir, kiek girdžiu atsiliepimų, neblogai pavyksta. Norisi, kad dirbtuvėse būtų malonu klientams, darbuotojams ir pačiam, mano galva tai yra ir įvaizdžio dalis. Lygiai taip pat ir su automobiliais, jų išvaizda. Yra tai, kas vadinama „OEM” (original equipment manufacturer angl. – originali gamyklinė komplektacija), bet kartais klientai paprašo lengvai modifikuoti gamyklinius parametrus, tai mes vadiname „OEM plius”. Grąžiname automobilį ne visiškai standartinį, koks jis buvo pagamintas gamykloje, bet šiek tiek patobulintą. Tačiau labai svarbu, kad šitos korekcijos turėtų proto ribas. Riba čia labai plonytė, galima labai greitai persistengti ir sugadinti automobilį, lygiai taip pat, kaip ir kuriant interjerą jį neskoningai perkrauti. 

O kas signalizuoja, kad toji linija tuoj bus peržengta?
Audrius: Labai daug kas. Yra bendros linijos, yra mašinos laikmetis. Štai kad ir neseniai atidavėme vienam klientui iš Norvegijos 1970-ųjų „Opel GT“. Jis su ja jau spėjo dalyvauti „Motorama 2021” parodoje ir laimėti antrą vietą 70-ųjų klasės kategorijoje. Toks rezultatas, sakyčiau, tik dėl to, kad automobilis septyniasdešimtųjų, o ratai ant jo 1987-ųjų. Automobilis su jais pas mus jau atvažiavo, klientui buvo siūlyti kiti, atitinkantys automobilio pagaminimo laikmetį, bet jis tuo metu norėjo būtent savo turėtų. Parodai pasibaigus sulaukėme jo skambučio su klausimu dėl mūsų siūlytų ratlankių variantų (šypsosi).

O ar yra tekę su klientais turėti nesutarimų, kai jūsiškis suvokimas apie tai, kas gražu ir estetiška, smarkiai prasilenktų su kliento supratimu?
Audrius: Nesutarimais to nepavadinčiau, tiesiog buvo keletas atvejų, kai atsisakėme labai gerai apmokamų projektų. Jei esu įsitikinęs, kad vykdydamas kliento norus sugadinsiu grąžų bei dar ir nedažną automobilį, o mūsų siūloma vizija žmogui absoliučiai netinka, tenka atsisakyti. Be to, nemanau, kad ir darbuotojai būtų patenkinti tokius projektus darydami.
Kiek vidutiniškai laiko užtrunka vienas restauracijos projektas? 
Audrius: Paprastai bent jau vienerius metus. Nesame į kiekybę orientuotas fabrikas, pajėgus atlikti šimtus projektų. Net jei viskas padengta finansiškai, paties proceso pagreitinti tiesiog neįmanoma. Be to, kaip ir minėjau, nemažai laiko užtrunka ir reikalingų detalių paieška. Kartkartėmis pasitaiko, jog klientai net pasiūlo sumokėti papildomai už tai, kad jų automobilį tvarkyti pradėtume be eilės, bet niekada nesutikau daryti tokių dalykų. Į kiekvieną klientą žvelgiame pagarbiai ir jei su kitais žmonėmis jau yra sutarta, negalime jų kišti „po ratais” ir leisti, kad kažkas „užlįstų” be eilės. Šiame versle pinigai tikrai nelemia visko.

O kas tuomet lemia? Apskritai, kas tavo darbe tau labiausiai patinka?
Audrius: Gal nuskambės banalokai, bet visuomet smagu sutikti naujų, įdomių žmonių. Ne kartą pasitaikė, kad darbiniai santykiai, net su klientais iš tolimų šalių, peraugo ir į ilgametes draugystes. Dauguma mūsų klientų taip pat jaučia didžiulę meilę tikriems, laiko patikrintiems automobiliams, jiems tai nėra vien transporto priemonė. Kai tokia vertybė vienija, lengviau rasti bendrą kalbą. Kitas dalykas, dėl kurio kas rytą noriai einu į darbą – galimybė matyti, kaip nuo mūsų prisilietimo keičiasi, gražėja bei iš naujo atgimsta automobilis. 
Gal yra restauracijos projektų ar jų užsakovų, kurie ypatingai būtų įstrigę į atmintį, turėtų sentimentalią reikšmę?
Audrius: Tikrai yra. Jei reikėtų išrinkti vieną, tai būtų užsienietis klientas ir labai graži jo mašina „Volvo P1800“. Į projekto pabaigą iš jo atsirado labai baisus suaktyvėjimas, praktiškai kasdien mums skambindavo klausti, kaip sekasi, nors iki sutartos darbų pabaigos datos dar buvo likę laiko. Jis atskrido į Lietuvą likus gal pusantros savaitės iki automobilio atidavimo ir tiesiog kvėpavo į nugarą darbuotojams. Iš pradžių man dėl to buvo šiek tiek pikta, nes ir darbuotojams toks skubinimas nemalonus. Pasakiau jam, kad tikrai neatiduosime automobilio nepravažiavę normalaus test drive‘o, o tada jis man ir pasisakė, kad susirgo vėžiu ir jokie test drive jam nesvarbūs, nes tiesiog nebeturi tam laiko. Pasiėmęs automobilį nusprendė pats nuvairuoti iki Norvegijos. Palydėjome jį iki aplinkkelio, nuo tos akimirkos jis mums neparašė nei žinutės, nei paskambino. Galvojome, kad jam kažkas nutiko, bet kiek vėliau jis su mumis susisiekė ir padėkojo už bendradarbiavimą – kelionė praėjo sėkmingai. Po kurio laiko šis vyras pasveiko, iki šiol palaikome ryšį.

Kokiems automobiliams ir projektams skiriate prioritetą? 
Audrius: Laikui bėgant susiformavo šiokia tokia automobilių atranka, nes tiesiog fiziškai negalime apsiimti daugiau nei galime padaryti. Esame atmetę labai senus, net prieškarinius automobilius dėl jų sudėtingumo, nes tai tiesiog nėra mūsų kompetencija ir reikalauja visiškai kitokių žinių. Kaip jau sakiau, buvo ir atvejų, kai nesiryžome daryti projekto dėl mums nepriimtinų kliento norų, visiškai nesutampančių su mūsų vizija ar vertybėmis. Taip pat restauruojame tikrai nemažai automobilių, kurie turi sentimentalios vertės savininkui, pavyzdžiui, priklausė mirusiam šeimos nariui.
Kaip atrodo tavo eilinė darbo diena?
Audrius: Atėjęs į dirbtuves iškart spusteliu kavos aparato mygtuką ir kol ji subėga į puodelį, praeinu ir paspaudžiu ranką kiekvienam darbuotojui, pasisveikiname. Paklausiu, kaip kiekvienam sekasi su darbais, ar niekam nieko netrūksta, apsitariame artimiausius planus. Būtinai praverčiu ieškomų dalių skelbimus, nes kai kurias rasti yra ypatingai sunku, tame tarpe ir mano paties restauruojamo automobilio „Audi S2“. Mūsų darbų vadovo pamaina prasideda kiek vėliau, jam atvažiavus padedu iškrauti reikalingus dalykus. Mano darbe rutinos ar monotonijos praktiškai nėra, reikia labai daug skirtingų sprendimų. Gal būtų kitaip, jei restauruotume tik vieną markę, būtume visiškai tobulai atkalę sistemą. Minčių apsistoti ties viena marke vis atsiranda, bet tada kyla didžiausia dilema norint pasirinkti markę (juokiasi).
Galėtum pavadinti save darboholiku?
Audrius: Anksčiau toks tikrai buvau, dabar jau kiek mažiau. Prie to smarkiai prisideda tai, kad šiandien ir komanda teisingesnė susirinkusi, mano atsakomybių ar pareigybių nuo to nesumažėjo, bet pasitikiu tais žmonėmis, su kuriais esu dabar. Negaliu palikti visko tekėti savo vaga, bet jau galiu ramia širdimi išvažiuoti vienai ar dviem savaitėms atostogų.

O ar sunku rasti naujų darbuotojų?
Audrius: Nėra lengva. Kolektyve turime vietos ir, atrodo, galėtų dirbti daugiau žmonių, tačiau, kaip turbūt ir visose srityse, atsakingų žmonių yra nedaug, juos sunku atrasti. Pati specialybė atrodo labai patraukli, tačiau reikalauja daug susikaupimo bei žinių. Kai kurie galvoja, kad jeigu dirbo prie naujų automobilių, tai laisvai gali pradėti restauratoriaus karjerą, tačiau taip nėra. Dirbant prie restauravimo daug kartų gali tekti grįžti prie neišspręsto klausimo, nes klasikinis automobilis - anaiptol ne ta mašina, kurią iš ryto atveš pakeisti stabdžių kaladėlių, o per pietų pertrauką savininkas ją jau pasiims. Šioje srityje žmogus turi turėti daug žinių, mokėti skaityti manual’us, kurie dažniausiai būna anglų kalba. Ne kiekvienas mechanikas, anksčiau dirbęs su paprastais automobiliais, galėtų tai daryti, dažnais atvejais reikalinga nauja kvalifikacija. 

Ar yra kokių restauravimo specifikų, kurių paprastas žmogus tiesiog nepastebėtų?
Audrius: Žinoma ir tikrai nemažai. Yra tokių automobilių, kurie yra „kosminio” dizaino, bet jų inžinerinis išpildymas tiesiog nelogiškas. Pavyzdžiui, „Jaguar E Type“ – vienas įspūdingiausių automobilių, bet taip pat ir vienas sunkiausiai restauruojamų. Dėl jo konstrukcijos, norint prieiti prie kažkokios specifinės dalies, reikia išardyti vos ne pusę automobilio. Ne visą informaciją apie automobilį net ir šiais laikais gali rasti internete. Pavyzdžiui, dabar restauruojame „Alfa Romeo GTV“ ir jos kėbulo geometrijos brėžinių niekur nėra. Reikėjo vykti pas kolegas, kurie turi tokią pačią Alfą neturėjusią autoįvykių ir išsimatuoti tam tikrus taškus. Taip pat kartais skiriasi europietiškų ir amerikietiškų automobilių restauravimo specifikos. Didžioji dalis amerikietiškų automobilių yra surinkti coliniais sriegiais. Tokiais atvejais tenka siųstis arba patiems tekintis reikiamus varžtus ar kitaip suktis iš padėties.  

Kadangi restauruoji automobilius, tikriausiai ir pats vairuoji kažką įdomesnio? 
Audrius: Per savo gyvenimą tikrai teko turėti įdomių automobilių. Šiuo metu turiu šiuos:
1987 Volkswagen T3. Tai automobilis, per ilgą laiką patobulintas daugybe rankų darbo modifikacijų. Visada jį matau kaip linksmą, traukiantį aplinkinių dėmesį bei emocijas automobilį. Vasaros metu visada naudojamas kaip kasdienė transporto priemonė ir pagal paskirtį kaip kemperis. Ateityje, manau, reikės kiek „pagydyti” kėbulą, bet tikrai ne iki idealo. Beje, man pačiam šis automobilis turi sentimentalios reikšmės – jei ne jis, turbūt nebūtume susipažinę su dabar jau būsima žmona.

1993 Audi S2. Pirktas ankstyvoje jaunystėje, dar „prie lito”. Su juo turiu daug gerų prisiminimų, už šio automobilio vairo teko „palaidoti” vairuotojo pažymėjimą, nes jis tikrai galingas. Kai jį pirkau, daug kas klausinėjo, kodėl neperku „Audi A4“, bet jau tuo metu žinojau, kad šis išskirtinis ir bus kultinis. Kėbulas tikrai gerai išsilaikęs, nes jis stovėjo ilgiau negu važiavo. Praradus teises jis buvo nejudinamas, o ir apskritai, tuo metu man buvo per didelė prabanga išlaikyti tokį automobilį. Planuoju jį atgaivinti ir tikrai žinau, kad spalva liks originali. Tikslas – turėti bent 550 arklio jėgų ir legaliai su ja važinėti gatvėmis.

1989 Chevrolet Suburban Big Block 454. Automobilis – vizitinė kortelė. Naudoju kaip visišką darbinį arklį, tad būklė tikrai nėra ideali. Pirktas iš amerikiečių ambasados Olandijoje, buvęs ambasadoriaus automobilis.

1982 Volvo 244. Jį pirkau per vadinamą „metalinių garažų krizę”, kaip „winter-beaterį”, bet išsirutuliojo į truputį daugiau. Šis „Volvo“ 13 metų stovėjo garaže, bet yra tikrai pavydėtinos kėbulo būklės. Ateityje norėčiau įsidėti automatinę pavarų dėžę, nes automobilis bet kokiu atveju nebus greitas. Turiu nupirkęs Bertone 262 priekį, sparnus, kapotą bei posūkius, metalinius bamperius, tad liko tik visa tai uždėti ir nudažyti.

Kokie tavo ir „Hammersmith Motors” planai ateityje?
Audrius: Jei atvirai – ateitis parodys. Per visus šiuos metus buvo įvairiausių įvykių, kurie tikrai šiek tiek išvargino. Esu buvęs Vokietijoje vienose mažose jaukiose restauracinėse dirbtuvėse, kur dirbama prie vienetinių projektų. Jos savininkas jau garbaus amžiaus vyrukas. Aš jo paklausiau, kaip jis surinko tokią komandą, su kuria dirba, o jis atsakė: „Du insultai ir viskas”. Bet gal apsieikim be tų insultų, kol kas (juokiasi). Jei kalbant rimtai, norėčiau turėti dar stipresnį branduolį. Tikrai nesakau, kad jis dabar silpnas, bet noriu ir toliau tobulėti, formuoti vis stipresnį mikroklimatą. Tikrai neturiu tikslo paversti šias dirbtuves į gamyklą, kurios pagrindinis tikslas yra kuo daugiau uždirbti. Man patinka tai, ką aš darau, ir esu įsitikinęs, kad mano darbuotojai jaučiasi taip pat.