Oficialiai šis automobilis yra žinomas „Ferrari FZ93“ vardu, tačiau projekto autoriai mieliau jį vadino „Ferrari Formula Zagato 93“. Žodis – „Formula“, šio automobilio pavadinime buvo panaudotas ne veltui.
Šios idėjos autoriai sumanė, jog atėjo metas sukurti automobilį, kuris turėtų tam tikrų Formulės 1 bolido savybių. Visa tai kažkur girdėta, ar ne? Tokį patį tikslą turėjo ir „Ferrari“ inžinieriai, kurie niūrų 1995-ųjų pavasarį pristatė „Ferrari F50“.
Jeigu „Ferrari“ siekė šį tikslą pasiekti pasinaudojus tam tikrais inžineriniais sprendimais, tai „Zagato“ pasirinko kitą kelią.
Šio „Zagato“ dirbtuvėse sukurto automobilio sąsajos su Formulės 1 bolidu turi būti matomos „FZ93“ išorėje. Taip, jis neatrodo kaip 350 km/val. greitį galintis pasiekti Formulė 1, tačiau jis turi keletą elementų, kurie gali būti asocijuojami su Formule 1. Pavyzdžiui? Pažvelkite į automobilio priekinę dalį ir milžinišką dangtį, kuris gaubia priekinę važiuoklę. Pažvelkite atidžiau ir pamatysite, jog priekinio dangčio forma turi vertikalų iškilimą, primenantį Formulės 1 nosį.
Kad ir kaip juokingai tai nuskambės, tačiau tai, būtent tai, tėra vienintelis elementas, kuris „FZ93“ sieja su konstrukciškai sudėtinga Formule 1.
O kaip gi techninė automobilio pusė? Ar ir ji tokia nuvilianti kaip ir automobilio dizainas? Na, iš dalies.
Šis dvivietis ristūnas buvo suprojektuotas naudojantis „Ferrari 512TR“. Šį automobilį „Zagato“ pasirinko ne dėl to, jog neturėjo iš ko rinktis, o dėl to, jog sutaupytų šūsnį pinigų, nes suprojektavę automobilį nuo absoliutaus nulio, jis taip pat turėtų praeiti ant kojų parklupdančią homologoaciją.
Šis sprendimas reiškė, jog „Ferrari FZ93“ turėjo 12 cilindrų, 4,9 litro darbinio tūrio benzininį variklį, gebantį išvystyti 433 arklio galias. Ir žinoma, 4,4 metro ilgio automobilį varė galiniai ratai.
1993-aisiais pristatytas ir labai greitai iš viešumos pradingęs „Zagato“ kūrinys atsidūrė automobilių kolekcionieriaus rankose ir jose išbuvo iki net 2010-ųjų. Vėliau jis perėjo per dar kelias kolekcionierių rankas, kol galiausiai atsidūrė ten, kur ir turėjo būti nuo pat pirmosios dienos – „Zagato“ muziejuje.
