Ar jums atrodo, jog Brunėjaus princas atvykęs į „Ferrari“ būstinę padėjo milžinišką pinigų krepšį ant stalo ir liepė išpuikusiems italams jam sukurti naują „456 GT“ versiją? Nenustebtume, jeigu taip ir buvo. Vis dėlto, „Ferrari“ vadovai į šį princo prašymą pažvelgė kitomis akimis.
Jie pasiturinčiam vyrui pasakė – „Užsakyk septynis tokius modelius ir mes tau juos pagaminsime per vienerius metus. Be to, kiekvienas egzempliorius tau kainuos po 1,5 mln. dolerių.“ Ir žinote ką? Brunėjaus princas sutiko.
„Ferrari“ vadovai puikiai žinojo, jog šį projektą jiems padės įgyvendinti ilgamečiai partneriai iš „Pininfarina“. Būtent šios bendrovės specialistai padėdavo įgyvendinti pačias beprotiškiausias „Ferrari“ klientų užgaidas.
„456 GT Venice“ vardu pavadintas modelis turėjo tuos pačius mechaninius komponentus kaip ir kupė. Priekyje tūnojo 5,5 litro, 12 cilindrų benzininis variklis, galėjęs išvystyti 442 arklio galias.
„Pininfarina“ dirbtuvėse naują kėbulą gavęs „456“ akimirksniu tapo pačiu greičiausiu universalu pasaulyje. Pamirškite „M5“ ar bet kurį kitą panašaus tipo automobilį. Šis „Ferrari“ kūrinys iki 100 km/val. galėjo įsibėgėti per maždaug 5 sekundes ir pasiekti 300 km/val. greitį. Anuomet tokius parametrus demonstruodavo tik tokie automobiliai kaip „Ferrari 456 GT“, „Maserati Quattroporte“ ar „Porsche 911“.
„GT Venice“ universalas nebuvo vienintelis projektas prie kurio tuomet dirbo „Pininfarina“. Brunėjaus princas apie savo projektą greičiausiai užsiminė Brunėjaus sultonui, kuris saulės greičiu susisiekė su „Ferrari“ ir liepė jam sukurti „456“ sedaną. Taip, brangieji – sedaną.
Ši versija taip pat turėjo standartinio „456 GT“ agregatus, turėjo identiškai atrodantį interjerą. Skyrėsi tik kėbulo tipas ir žinoma – kaina.
