Pirmieji žingsniai
Williamas McKinley – 25-asis Jungtinių Valstijų prezidentas, kuris tapo pirmuoju šios šalies vadovu, kuris paskubėjo išnaudoti ką tik atsiradusių automobilių privalumus.
Iš pradžių jis naudojosi Francis ir Freelan Stanley sukurto ratuočio paslaugomis. Tai buvo garo varikliu varoma transporto priemonė, kurią vairavo šios mašinos autorius – Freelanas Stanley.
1901 metais nušauto Williamo McKinley vietą užėmė garsusis Theodore‘as Rooseveltas. Būtent jis oficialiai įteisino prezidentui skirto automobilio statusą 1902 metais. Vis dėlto, specialus padalinys buvo įkurtas tik 1909 metais, kai naujai išrinktas Williamas Taftas atsisakė karietų ir jas tempiančių arklių. Jų vietą užėmė keletas skirtingų mašinų. Viena iš jų – „Baker Electric“. Elektra varomas modelis, kuris anuomet buvo itin populiarus tarp moterų, nes reikalavo tik minimalios priežiūros.
XX a. pradžioje automobilis buvo laikomas prabangos preke, kuri buvo prieinama tik pasiturintiems arba itin sėkmingiems verslininkams. Nenuostabu, jog daugelis politikų automobilį laikė aukščiausios visuomenės klasės simboliu.
28-asis Jungtinių Valstijų prezidentas, Woodrow Wilsonas, politiko karjeros pradžioje, nuolatos smerkė tuos, kurie automobilius pirko norėdami pabrėžti savo socialinį statusą. Ironiška, tačiau atvykęs į Baltuosius rūmus jis įsigijo ne vieną, bet keletą itin brangių transporto priemonių. Pavyzdžiui, „Pierce Arrow“ limuziną ir fenomenaliai brangų „Rolls Royce 40/50“.
Iš pradžių Jungtinių Valstijų prezidentus vežiojo britiški arba vokiški automobiliai. Vien dėl to, jog potencialų pirkinį pasirinkdavo pats prezidentas. Vis dėlto, 1930-ųjų pradžioje buvo priimtas įstatymas, kuris draudžia pirkti užsienietiškos kilmės transporto priemones. Nuo tada JAV prezidentai turėjo būti vežiojami tik vietinių gamintojų sukurtais ratuočiais. Natūralu, jog po to į gatves išriedėjo įvairūs „Packard“, „Hudson“, „Cadillac“ ir netgi „Plymouth“ markių limuzinai.
Herbertas Hooveras – 31-asis Jungtinių Valstijų prezidentas, daugeliui įsiminė ne dėl savo sumanumo ar gebėjimo atsižvelgti į gyventojų poreikius. Oj ne. Ekonominės krizės metu jis nusprendė įsigyti ištaigingą, 16 cilindrų variklį turintį „Cadillac“. Vėliau prezidento garažą papildė „Lincoln Sunshine Special“, kuris buvo sukurtas pagal JAV prezidento ir jį saugojusių pareigūnų pageidavimus.
Šarvuoto automobilio idėja buvo pasisavinta iš visame pasaulyje žinomo nusikaltėlio – Al Capone. Nors ji nebuvo pats stambiausias mafijos pasaulio atstovas, Al Capone buvo žinomas tik dėl vienos priežasties – jis nevengė bendrauti su žiniasklaida.
Girtis savo gyvenimo būdu mėgęs gangsteris puikiai žinojo, jog anksčiau ar vėliau į jo gyvybę gali pasikėsinti ant kulnų lipantys konkurentai. Būtent dėl šios priežasties jis užsisakė mažai kuo iš kitų išsiskiriantį „Cadillac“ su 8 cilindrų varikliu. Įdomūs akcentai „išlenda“ tik tada, kai pradedi automobilį analizuoti iš arčiau.
Jis turėjo neperšaunamus langus, neperšaunamas kėbulo dalis. Trumpai tariant – tai buvo vienas pirmųjų šarvuotų automobilių pasaulyje, kuris vėliau patraukė JAV saugumo tarnybų darbuotojų dėmesį. Po to, kai automobilis buvo konfiskuotas, jis trumpam pateko į saugumo tarnybų darbuotojų rankas, kurie kruopščiai išanalizavo šarvuotą „Cadillac“ ir tam tikrus sprendimus pritaikė vėliau pasirodžiusiuose limuzinuose.
Pasikėsinimai į JAV vadovo gyvybę nėra itin retas reiškinys. Iki šiol savo gyvybę paaukojo tik keturi JAV prezidentai: Abrahamas Lincolnas, James A.Garfieldas, Williamas McKinley ir Johnas F.Kennedy, bet ar žinote kelių prezidentų gyvybės tapo nuo proto nušokusių žmonių taikinyje? 17!
Po visą šalį sukrėtusių įvykių 1963 metais, kai buvo nušautas Johnas F.Kennedy, saugumo tarnybos sau pažadėjo, jog jie padarys viską, jog daugiau tokios nelaimės nepasikartotų. Visgi, kas galėjo pagalvoti, jog sekanti nelaimė galėjo įvykti 1981 metų, kovo 30-ą dieną.
Tuometinis Jungtinių Valstijų prezidentas Ronaldas Reaganas, kuris kovo mėnesio pabaigoje buvo susitikęs su rinkėjais Vašingtone įsikūrusiame viešbutyje, net nenutuokė, jog susitikimas su savo gerbėjais pasibaigs kelione į ligoninę.
Pasikėsinimą į prezidentą sugalvojęs John Hinckley jaunesnysis, sugebėjo prisiartinti prie viešbutį ketinusio palikti Ronaldo Reagano, paleido kelis šūvius ir netgi sugebėjo jį sužeisti. Vis dėlto, kruopščiai planuotas pasikėsinimas labai greitai buvo numalšintas, o keletą traumų patyręs prezidentas labai greitai sugrįžo į valstybės vadovui skirtą kabinetą.
Tobulas automobilis
Oficialiai, ties šio automobilio pagrindinių ingredientų formule surasime užrašą – „Įslaptinta informacija“. Vis dėlto, net ir labiausiai įslaptinta informacija sugeba surasti savo kelią į viešumą. Keleto šaltinių teigimu, šis milžinas buvo sukonstruotas naudojantis „GMC TopKick ir „Chevrolet Kodiak“ važiuokle, kuri puikiai tinka tokio tipo projektams. Ji yra pakankamai standi, tvirta ir gebanti ant savęs išlaikyti keleto tonų svorį. Būtent šių savybių reikalavo „Cadillac One“ konstruktoriai, nes prezidentą vežiojantis limuzinas turi būti saugesnis netgi už Fort Knokso aukso saugyklą.
Prezidentui skirto „Cadillac“ limuzino vairuotojo durys sveria praktiškai taip pat, kaip ir mažo privataus reaktyvinio lėktuvo durys. Šarvų storis, kai kuriose vietose, siekia net 18 centimetrų, o tai leidžia atlaikyti net ir tiesioginį granatų smūgį. Limuzino apačia, sustiprinta kevlaru – aromatinių angliavandenilių pagrindu sudarytu poliamidiniu pluoštu, kuris gali atlaikyti prieštankinės granatos smūgį. Rimtų susirėmimų nebijo net ir „Goodyear“ inžinierių sukurtos padangos.
Automobilio viduje sėdintys asmenys gali jaustis, lyg būtų izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio, tačiau tuo stebėtis nereikėtų, mat „Cadillac One“ buvo kurtas taip, jog turėtų autonominę ventiliacijos sistemą. Iš tiesų, automobilis netgi galėtų išgyventi biologinę ataką. Net jeigu įvyktų pats nemaloniausias incidentas, automobilyje yra sumontuota gaisro gesinimo sistema, vairuotojas gali naudotis naktinio vaizdo kamera, o prezidentą saugantys agentai, esant reikalui, gali pasinaudoti nedideliu ginklų arsenalu.
„Cadillac One“ net ir didžiausio optimisto akimis nebūtų vadinamas dinamišku automobiliu. Nors „Cadillac One“ priekinėje dalyje stūkso 6,5 litro, V formos aštuonių cilindrų dyzelinis variklis, kuris privalo patempti daugiau nei 6 tonas sveriančią mašiną.
Svarbiausią Jungtinių Valstijų asmenį saugantis automobilis buvo sukurtas atsižvelgiant į saugumo tarnybų reikalavimus, todėl nenuostabu, jog jis turi anksčiau paminėtus „privalumus“, už kuriuos galėtų sumokėti tik neribotus resursus turinčios valstybės administracija.
„Cadillac“ ir JAV prezidento administracijos atstovai apie naujojo limuzino kainą kalba nenoriai, o tiksliau – nenori kalbėti apskritai. Nepaisant to, neoficialių šaltinių duomenimis, Donaldą Trumpą vežiojantis limuzinas mokesčių mokėtojams atsiėjo 500 000 dolerių.
