Superautomobilių gamintojai anksčiau vadovavosi nerašyta taisykle: naująjį projektą įkainoti daugiau nei 1 mln. eurų suma ir egzotiškai atrodantį ratuotį gaminti tik labai ribotomis serijomis. Puiku! Viskas, lyg ir labai paprasta, ar ne?
Itin aukštą automobilio kainą pateisina sudėtingi inžineriniai sprendimai, naujausios technologijos, pavyzdinė dinamika. Superautomobiliai visuomet būdavo automobilių pramonės perlai ir brangakmeniai. Na, tai visuomet buvo teorinė dalis.
Tuo tarpu „Zero“ vardu pavadintas projektas buvo kuriamas pagal visiškai kitokius kriterijus negu tradiciniai superautomobiliai. Visų pirma – jis buvo kompaktiškesnis už daugelį to meto analogų. Visų antra – jis turėjo gerokai mažesnio tūrio variklį ir visų trečia – automobilio futuristiškos ir šiek tiek griozdiškos kėbulo formos turėjo tapti pagrindiniu koziriu, leidusiu inžinieriams sukurti dinamiškai konkurencingą produktą.
„Zero“ kūrėjai, teoriškai, galėjo pasielgti kaip „Ferrari“ ar „Porsche“, bet Japonijoje įsikūrę projekto autoriai neturėjo rimto finansinio užnugario, kuris leistų taškytis stambiomis pinigų kupiūromis į kairę ir į dešinę, tad vietoje to buvo bandoma suplakti racionalumo ir naktinių fantazijų kokteilį. Japonišku stiliumi.
Ribotas biudžetas automobilio kūrėjus privertė pasirinkti šešių cilindrų, „Nissan L28“ benzininį variklį. 2,8 litro darbinio tūrio variklis išvystė 145 arklio galias ir 226 Nm sukimo momentą. Laikantis visų superautomobilio kūrimo taisyklių – variklis buvo sumontuotas šalia galinės ašies.
Gamintojo brošiūroje, japoniškas variklis atrodė kaip mažas kiaušinis, ypač jeigu „Zero“ lygintume su to meto sunkiasvoriu – „Lamborghini Countach“, kuris turėjo žaibus svaidantį V12, išvystantį 381 arklio galias ir 365 Nm. Vis dėlto, vos 920 kilogramų sveriantis automobilis iki 100 km/val. įsibėgėdavo greičiau negu daugelis to laikmečio „Porsche“ kūrinių. Ar jau norisi patyliukais ištarti – įspūdinga?
„Zero“ pirmą kartą buvo pademonstruotas 1978 metais, tarptautinėje automobilių parodoje Ženevoje. Akimirksniu, futuristiškų linijų automobilis sugebėjo pritraukti milžinišką smalsuolių būrį. Juk iš už jūrų marių atvykę japonai svaidėsi ganėtinai skambiais pareiškimais, su kuriais „Zero“ pretenduoja į superautomobilių klubo elitą.
Automobilių autorių pasitikėjimas, regis, sužavėjo ne tik parodos lankytojus. Užsivėrus tarptautinės automobilių parodos durims, Minoru Hayashi, automobilio autorius, netgi sukirto rankomis su keliais potencialiais investuotojais, kurie buvo pasiryžę palaikyti kompanijos gyvybę „Domo Zero“ homologacijos laikotarpiu.
Išgirdęs vieną gerą naujieną, netrukus Minoru Hayashi sulaukė nelabai malonaus smūgio į paširdžius. Dėl ypatingai griežtų Japonijos reikalavimų savadarbiams automobiliams, „Zero“ nesugebėjo praeiti homologacijos testų, kurie tuomet buvo neįtikėtinai brangūs, paliekantys didžiulius randus banko sąskaitose.
Antrasis bandymas
Kai originali Minoru Hayashi idėja nesugebėjo praeiti sudėtingos Japonijos lengvųjų automobilių homologacijos, lakios vaizduotės nestokojantis inžinierius sukūrė antrąją „Dome Zero“ versiją – „Dome Zero P2“.
Šį kartą Minoru Hayashi automobilį kūrė ne pagal Japonijoje galiojančius reikalavimus. Jis atsižvelgė į JAV ir Europos rinkų ypatumus ir būtent pagal juos sukūrė antrąjį „Zero P2“ prototipą.
Minoru Hayashi manė, jog šis rizikingas sprendimas leis apeiti sudėtingas ir brangias homologacijos paslaugas gimtojoje Japonijoje, kurioje pirmasis prototipas į Minoru Hayashi dirbtuves sugrįžo nuleidęs galvą.
„P2“ palyginus su pirmuoju prototipu turėjo nemažai įvairių skirtumų. Minoru Hayashi sumontavo didelius priekinius ir galinius buferius, atliko daugybę struktūrinių pakeitimų, kurie įtakojo „P2“ automobilio eksterjero dizainą, tačiau „P2“ sugebėjo išlaikyti tą patį „Nissan L28E“ benzininį variklį, kurį galėjome išvysti pirmame „Dome Zero“ prototipe.
JAV rinkai paruoštą ratuotį Minoru Hayashi pristatė 1979 metais įvykusioje Čikagos automobilių parodoje. Tarptautinės automobilių entuziastų mugės metu Minoru Hayashi teigė, jog „P2“ kainuos, priklausomai nuo pasirinktos komforto įrangos, nuo 30 000 iki 60 000 JAV dolerių.
Kaip ir buvo galima tikėtis, Minoru Hayashi bandymai apeiti Japonijos įstatymus baigėsi nelabai maloniu pokalbiu su gimtosios šalies policijos pareigūnais, kurie liepė „Dome Zero P2“ homologaciją atlikti Japonijoje. Ironiška, bet automobilis ir vėl nesugebėjo patenkinti Japonijos vyriausybės nustatytų reikalavimų.
Lenktynių arena – taip pat nesėkminga
Nuolatinės problemos su „Zero“ automobilio homologacija, Minoru Hayashi paskatino pasukti kitu keliu – sukurti lenktynėms skirtą egzempliorių – „Zero RL“.
Minoru Hayashi šį projektą pradėjo turėdamas du tikslus: įgyvendinti savo svajonę sudalyvauti 24 valandų Le Mano maratone ir sukurti produktą, kuris padėtų atkreipti visų dėmesį į šviežiai iškeptą automobilių gamintoją.
1979 metais sukurtas prototipas buvo aprūpintas „Cosworth DFV“ 8 cilindrų varikliu, kuris buvo įgrūstas į monokoko važiuoklę. Vis dėlto, konkurentai žvelgdami „Zero RL“ stebėjosi ne tam tikrais inžineriniais sprendimais, o neįprastai išmatavimais. Jis buvo labai siauras – vos 1,3 metro ir labai ilgas – net 5 metrų. Be to, nebuvo aišku ar „Zero RL“ turi bent kruopelytę bendro naudojimo keliams skirto modelio komponentų.
„Zero RL“ tarptautinėje automobilių sporto arenoje debiutavo 1979 metais, „Silverstone“ 6 valandų lenktynėse, kuriose japonišką ratuotį valdė Chrisas Craftas arba Gordonas Spice.
Nepaisant pagirtinos formos treniruotėse, galutinis rezultatas nepatiko nei automobilį valdžiusiems asmenims, nei automobilio tėvui – Minoru Hayashi. Lenktynes „Zero RL“ baigė priešpaskutinėje – 12-oje vietoje.
Tais pačiais metais – 1979, „Zero RL“ pasirodė ir legendinėse Le Mano 24 valandų lenktynėse. Į prestižinį maratoną Minoru Hayashi išleido ne vieną, bet du ekipažus, kurie dėl techninės dalies gedimų nesugebėjo užbaigti 24 valandų iššūkio.
Japoniškas automobilis 24 valandų maratone buvo pasirodęs 1980 ir 1981 metais, bet lenktynių nebaigė praktiškai dėl tų pačių priežasčių – technikos gedimo.
Po trijų nesėkmingų kartų Minoru Hayashi nusprendė atsisakyti savo ambicijų ir nusprendė, jog savo kūrybos automobiliai nėra tinkami Pasaulinio lygio lenktynių trasoms.
GALERIJA
