Tik išvykai - jau grįžai. Papasakok trumpai apie dienotvarkę. Ar skrydžiai neužėmė tiek pat laiko kaip ir buvimas ten?
Algirdas - Taip, skrydžiai suvalgė daug laiko ir dar daugiau jėgų, nes mano viešnagės tvarkaraštis buvo ganėtinai intensyvus. Vien skrydis į Limą truko 12 valandų ir čia neskaičiuojant nuobodžių procedūrų ir laukimo oro uostuose. Skaičiavau, kad kelionė iš namų iki viešbučio Limoje truko beveik parą. Po tokio skrydžio iš paskos atskrenda ir nuovargis. Kažkas yra sakęs, kad Dakaro ralio metu miegas yra brangiausias turtas. Šiuos žodžius galiu tik patvirtinti.
- Man pasisekė, nes pirmą dieną atsibudau dar prieš žadintuvą, o dienos planas atrodė taip: papusryčiaujame ir devintą valandą ryte su užsakytu autobusu išjudame iš Limos link Pisco, apie 12 valandą netoli Pisco sustojame pietauti užsakytame restorane, o po skanių pietų pajudame link stebėti pirmojo greičio ruožo, kurio startas buvo duotas prie pat lenktynių miestelio. Ten praleidę porą valandų pajudame į Ica, kur mūsų laukia dykumoje įrengta stovykla. Tada jau galime atsipūsti, pasigrožėti dieviško grožio kopomis, vakarieniaujame Perujietiškos gyvos muzikos ir šokių fone, atsipalaiduojame, šnekučiuojamės, o prieš miegą mus visus aplanko iš Peru kilęs lenktynininkas - Ramonas Ferreyros, kuris yra dalyvavęs Dakaro ralyje, Pasaulio ralio čempionate ir kitose pirmenybėse.
- Ramonas papasakojo apie lenktynes ir atsakė į mums rūpimus klausimus. Pamiegoję iki 6 valandos ryto papusryčiaujame dykumoje ir kylame į šalia esančias kopas stebėti pirmųjų ralio bolidų. Apie 13 valandą papietaujame ir judame atgal link Pisco, į Bivuaką. Bivuake aplankome „Mini“ ir „KTM“ komandų stovyklas, kur susipažįstame su lenktynine technika, remonto specifika ir gauname atsakymus į rūpimus klausimus. Po vakarienės ir šampano Bivuake, vėl sėdame į autobusą ir grįžtame į Limą ir kitą rytą važiuojame į oro uostą.
Ar kelionėje kažkas Tave lydėjo, ar turėjai gaudytis pats?
Algirdas - Buvau vienintelis lietuvis, papuolęs į „Karcher VIP Experience“, tačiau be manęs dar buvo 45 svečiai iš įvairių šalių, kuriuos delegavo „Karcher“ atstovybės. Visos mūsų grupės patogumais ir užimtumu rūpinosi Peru padalinio darbuotojai.
„VIP Experience paketas“ - kas į tai įeina? Ką pavyko pamatyti ir patirti?
Algirdas - Gavus šį paketą, man taip ir neteko išsikeisti eurų į jų vietinę valiutą - aš rimtai - viskas buvo įskaičiuota: nuo 3 patiekalų pietų iki užsakyto taksi iš oro uosto ar įėjimo į Bivuaką (viena ausimi girdėjau, kad jis nepigus, apie 500 eurų).
- Negana to, teko gerokai paprakaituoti norint sutalpinti visas gautas dovanas į lagaminą: kepurėlės, gertuvės, marškinėliai, o kur dar išskirtinis dėmesys ir rūpinimasis. Pavyzdžiui, kai bivuake užklimpo mūsų autobusas, iškart buvome persodinti į kitą autobusą, daiktus pernešė autobusų vairuotojai, o mes tuo tarpu mėgavomės autobuse esančiais užkandžiais ir kondicionieriaus vėsa. Kopose, po atviru dangumi įrengtoje stovyklavietėje buvo visi patogumai, kokių šiaip nesitikėčiau rasti dykumoje – asmeninės palapinės, jose pripūsti čiužiniai su patalyne, rankšluosčiais, tualetai, dušai, vakarienei ant laužo keptas maistas, gyva ispaniška muzika ir šokiai, šalti gėrimai. O kad viso šito gėrio netrūktų rūpinasi paslaugūs padavėjai. Patyrus tokį dėmesį ir rūpesti pamiršti ir nuovargį, ir miego trūkumą. Mumis rūpiniesi darbuotojai atliko puikų darbą ir įdėjo labai daug pastangų, kad ši kelionė būtų įsimintina.
Kokį įspūdį paliko pats Dakaro organizatorių darbas?
Algirdas - Daugiausia su Dakaro ralio organizatoriais susidūriau įeidamas į bivuaką, kuomet su skeneriu nuskaitinėjo apyrankės čipą, todėl kažką daugiau pasakoti sunku. Bet pamačius dalyvių, jų mechanikų ir personalo skaičių, supranti, kad organizatoriai atlieka velniškai didelį ir sunkų darbą ir atlieka jį puikiai.
Kokį įspūdį paliko pati šalis?
Algirdas - Nesu didelis urbanistinės architektūros mėgėjas, todėl miestai man didelio įspūdžio nepadarė. Įdomu pamatyti gyvai pragyvenimo lygio skirtumų atspindžius – nuo prabangių namu, aptvertų namo dydžio tvora, ant kurios dar ir elektrinė tvorelė iki apšiurusių daugiabučių be langų ir medinių lūšnų, įrengtų tarp kalnų šiukšlių, tačiau matant tokį ar panašų vaizdą keliasdešimt kilometrų, tai pradeda nebedaryti įspūdžio. Visai kas kita yra dykuma – ten dairiausi ir negalėjau atsigrožėti kopų dydžiu, jų platumu ir grožiu. Kai akis būna pripratusi prie Lietuvos žalių laukų ir kalvų, sunku patikėti, kad šimtus kilometrų į visas puses nėra jokių augalų ir žalumos. O visa, kas aplink gyva, kovoja už išgyvenimą ir lašą vandens.
- Žmonės labai draugiški ir malonūs, tačiau per daug atsipalaiduoti nereikia (turbūt kaip ir visur), nes mieste vienur ar kitur pamatai priminimų, kad reikėtų saugotis kišenvagių. Taip pat, elektrinės tvoros prie namų ar apsaugine plevele apklijuotos mašinos išduoda, jog galima sutikti ir nelabai draugiškai nusiteikusių žmonių. Bet man pasisekė, nes sutikau tikrai linksmų ir draugiškų asmenų, su kuriais apsikeitėm kontaktais ir susitarėm susitikti per kitus Dakaro ralius.
Papasakok apie patį Dakaro ralį. Ko tikėjaisi ir ką pamatei? Ar mums, sėdint ant sofų, eina bent truputį įsivaizduoti kas vyksta Dakare, ar ten būnant viskas gerokai kitaip?
Algirdas - Na, pirmiausia tikėjausi, jog bus karšta, daug dulkių ir teks truputį pavargti. Ko tikėjausi tą ir gavau, tik su keturgubu kaupu. Saulė dykumoje labai greitai atskleidė vietas, kurių nepatepiau saulės kremu, klimatas toks, kad prakaitas pradeda mušti tik išėjus iš dušo, o prie prakaituotų kūno dalių prilimpa smėlis ir dulkės. Dakaro ralio stebėjimas ant sofos, stebint televizorių ir gyvai yra du skirtingi dalykai. Apie nuo kopų atsiveriančius vaizdus negaliu net tinkamai papasakoti, nes jose reikėtų pabuvoti ir pačiam pamatyti.
- Esu girdėjęs apie sunkvežimius, jog sunku apibūdinti koks jausmas apima matant juos skrodžiančius kopas. Galiu tai tik patvirtinti. Atrodo, jog šiems monstrams yra sukurti atskiri fizikos dėsniai, apie kuriuos mokyklose niekas nepasakojo. Įsivaizduokite vieno aukšto namą, tada uždėkite jam žmogaus dydžio ratus, sumontuokite tūkstančio arklio galių variklį ir paleiskite jį važiuoti dykumoje. Turbūt patys pamatę tokį dalyką sunkiai patikėtumėte, jog tai įmanoma. Lygiai tas pats ir su sunkvežimiais – matai, tačiau sunku patikėti, kad tai įmanoma. Ypač, kai didžiausioje bekelėje kurioje, juos esi matęs važiuojant (žmogaus ėjimo greičiu) tai statybų aikštelė.
Ar sunku būtų važiuoti stebėti Dakaro ralio savarankiškai?
Algirdas - Mano patirtis byloja, jog tai nėra labai sudėtinga, tačiau nereikėtų užmiršti, jog mumis rūpinosi didžiulė žmonių komanda, jog nejaustume nepritekliaus. Taip, kažkiek nuovargio buvo, bet skanus maistas, šaltas gėrimas ir linksma kompanija tučtuojau atstatydavo jėgas.
- Galiu tik paspėlioti, kaip būtų buvę, jeigu Dakaro ralį stebėčiau savarankiškai. Pirmiausia reikėtų gerai pasiruošti dar prieš skrendant į Peru. Būtų pravartu išmokti bent pagrindines frazes vietos kalba, nes mažai kas šneka angliškai. Iškarto būtina numatyti bent apytiksles stebėjimo vietas, nes, kad ir kaip bebūtų keista, bet dykumoje nėra jokių nukreipiančių ženklų ar orientyrų, todėl turi tiksliai žinoti, pro kur važiuos dalyviai. Lyginant su Lietuva, atstumai ten gan dideli, todėl būtų gerai bent du vairuotojai kompanijoje.
-Atstumų įveikimas suryja labai daug laiko ir norint spėti pamatyti lenktynes, būtina žinoti tiksliai kur važiuoti. Pavyzdžiui, važiuojant autobusu iki bivuako mums buvo likę apie 5 kilometrai kelio, tačiau tuos 5 kilometrus važiavome apie valandą laiko, nes kelias buvo smarkiai užsikišęs. Dėl viso pikto užsiminsiu, kad važiuoti į dykumą be visų varomų ratų pavaros neturėkit minčių. Nebent vairuojate galiniais ratais varomą Dakaro ralio bagį. Taip pat nepamirškite DAAAUUUG (paimkite dvigubai daugiau, negu šiaip planuojate imti) litrų vandens, o alkoholį pasilikite vakarui arba išviso jo neimkite. Tai sakau ne todėl, kad būčiau prieš alkoholį, bet todėl, kad skaudžiai išmokau pamoką, kad net alaus buteliukas dykumoje išviso nereikalingas (alkoholis skatina šalinti vandenį iš organizmo, kurio dykumoje gyvybiškai reikia), o vandenį ten reikia gurkšnoti nuolat, o ne tada, kai pradeda džiūti gerklė.
Pats esi užkietėjęs enduristas. Dabar, kai turi susidaręs realų įspūdį, ar drįstum pasibalnoti motociklą ir stoti prie Dakaro starto?
Algirdas - Taip, drįsčiau, tik tame „taip“ yra labai daug „bet“. Apie dalyvavimo kaštus ir finansines galimybes net nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, kad vien startinis mokestis yra ne keli šimtai, o keliasdešimt tūkstančių eurų. Taip pat savo kūnu pajaučiau kokį nuovargį suteikia karštis, saulė ir dulkės, taigi norint sudalyvauti 2019 metų Dakaro ralyje, fiziškai ruoštis reikėtų jau nuo pernai metų. Be to, norint tapti dalyviu, neužtenka tik užpildyti paraišką ir sumokėti pinigus. Reikia sudalyvauti bent vienose Dakaro ralio organizatorių pripažintose lenktynėse, kurios taip pat nėra lengvos. Taigi, patekti kaip dalyviui į Dakaro ralį tikrai sunku, tačiau nėra neįmanoma. Juk dar pernai metais sėdėjau prie TV ir svajojau pamatyti Dakaro ralį gyvai, o šiemet jau turėjau galimybę pats ten nuvykti. Todėl galima ir reikia svajoti, turėti tikslus, nes jie kartais ima ir išsipildo.
GALERIJA
VIDEO
