„Dakar Classic“ rungtys ir trasos skiriasi nuo tų, kuriomis važiuoja
Antanas Juknevičius ar
Vaidotas Žala. Trasos yra kiek trumpesnės ir lengvesnės, mažiau smėlio kopų, nes kai kurie, galiniais ratais varomi automobiliai neįveiktų rimtesnių trasų.
Per dieną „klasikams“ tenka įveikti 3-4 navigacijos ar vidutinio greičio ruožus. Navigacijos ruožuose reikia tiksliai, su 50 metrų paklaida pravažiuoti organizatorių duotus taškus. Rasti kelią bekelėje nėra lengva ir daugelis ekipažų čia „užsidirba“ daug baudų. Navigacijos ruožuose greitis neribojamas, tačiau tam yra skirtas konkretus laikas, o pavėlavimas kainuoja baudos taškus.
Vidutinio greičio ruožuose, organizatorių duotas vidutinis greitis kaitaliojasi kas kelis šimtus metrų ar kelis kilometrus. Vienose vietose tenka važiuoti 35 km/val. greičiu. Tai dažniausiai būna sudėtingi trialo etapai. Po to greitis gali padidėti iki 60 ar 90 km/val. ir jį reikia kuo greičiau pasiekti. Greituose ruožuose svarbu nepamesti trasos, nes bekelėje ji sunkiai matoma, Taip pat, čia svarbu geri vairavimo įgūdžiai, nes kartais automobilio greitis siekia 100-120 km/val. Lekiant dideliu greičiu, svarbu neprakirsti padangos, nes jos keitimas kainuos daug laiko ir baudos taškų. „Heston Airlines“ ekipažas daugiau kaip pusę Dakaro trasos įveikė su tomis pačiomis sportinėmis padangomis. Kai kurie ekipažai pasirinkę paprastas, visureigių padangas, tad jiems kartais tenka stoti dėl prakirstos padangos.
Vienas sustojimas trasoje kainuoja labai labai daug. Dėl vienos prakirstos padangos išsyk gali prarasti viltį finišuoti pirmame dešimtuke. „Heston Airlines“ ekipažui taip pat teko stovėti trasoje dėl gedimų, nors tą dieną rezultatas buvo vienas iš geriausių.
Vidutinio greičio trasoje būna apie 10 slaptų kontrolės punktų, kuriuose fiksuojamas automobilių vidutinis greitis, trasos įveikimo laikas. Kiekviena pavėluota ar paskubėta sekundė kainuoja baudos taškus.
„Labai nelengva važiuoti idealiu laiku, - atvirauja pilotas
Valdas Valiukevičius. – Mūsų automobilis nėra labai greitas, tad prarandame laiką pagreitėdami. Stengiuosi, kad mano prietaisai rodytų idealų greitį, klausau šturmano komandų, o jis skaičiuoja tas sekundes. Šturmano darbas labai sudėtingas. Juolab, kad prieš Dakarą organizatoriai skelbė, kad mašinoje turi būti tik vienas skaitmeninis prietaisas, o kai kurie ekipažai jų turi po kelis. Viename lyderių automobilyje suskaičiavau šviečiančius septynis ekranus. Sunku prieš juos kovoti. Ypač prieš tuos ekipažus, kurie šiame maratone važiuoja jau ne pirmą kartą. Lyderių grupėje daug Ispanijos ekipažų. Šioje šalyje vyksta panašūs reguliarumo raliai, jie turi daug patirties, dalinasi vieni su kitais.“
„Heston Airlines“ ekipažas prarado viltis finišuoti pirmame dešimtuke po to, kai sugedo pavarų dėžė ir teko važiuoti be trečios pavaros, kuri yra labiausiai reikalinga.
„Kiekvieną rytą, išvažiuodami iš stovyklos, gauname kelio knygą, - pasakoja ekipažo šturmanas
Paulius Kavaliauskas. – Turiu pora valandų, kad susipažinti su trasa, suskaičiuoti vidutinių greičių sąlygas, visa tai pasižymėti kelio knygoje. Idealų važiavimo laiką seku kas kelis kilometrus ir diktuoju Valdui, kokiu greičiu važiuoti – greičiau ar lėčiau. Tobulėjame dienomis ir valandomis, tačiau pačioje pradžioje, pirmomis dienomis, kai dar nieko nesupratome, gavome nemažai baudos taškų, kurie mums sutrukdys patekti į pirmą dešimtuką. Tačiau būti tarp 20 geriausių irgi didelė garbė.“
„Dakar Classic“ rungtys ir trasos skiriasi nuo tų, kuriomis važiuoja
Antanas Juknevičius ar
Vaidotas Žala. Trasos yra kiek trumpesnės ir lengvesnės, mažiau smėlio kopų, nes kai kurie, galiniais ratais varomi automobiliai neįveiktų rimtesnių trasų.
Per dieną „klasikams“ tenka įveikti 3-4 navigacijos ar vidutinio greičio ruožus. Navigacijos ruožuose reikia tiksliai, su 50 metrų paklaida pravažiuoti organizatorių duotus taškus. Rasti kelią bekelėje nėra lengva ir daugelis ekipažų čia „užsidirba“ daug baudų. Navigacijos ruožuose greitis neribojamas, tačiau tam yra skirtas konkretus laikas, o pavėlavimas kainuoja baudos taškus.
Vidutinio greičio ruožuose, organizatorių duotas vidutinis greitis kaitaliojasi kas kelis šimtus metrų ar kelis kilometrus. Vienose vietose tenka važiuoti 35 km/val. greičiu. Tai dažniausiai būna sudėtingi trialo etapai. Po to greitis gali padidėti iki 60 ar 90 km/val. ir jį reikia kuo greičiau pasiekti. Greituose ruožuose svarbu nepamesti trasos, nes bekelėje ji sunkiai matoma, Taip pat, čia svarbu geri vairavimo įgūdžiai, nes kartais automobilio greitis siekia 100-120 km/val. Lekiant dideliu greičiu, svarbu neprakirsti padangos, nes jos keitimas kainuos daug laiko ir baudos taškų. „Heston Airlines“ ekipažas daugiau kaip pusę Dakaro trasos įveikė su tomis pačiomis sportinėmis padangomis. Kai kurie ekipažai pasirinkę paprastas, visureigių padangas, tad jiems kartais tenka stoti dėl prakirstos padangos.
Vienas sustojimas trasoje kainuoja labai labai daug. Dėl vienos prakirstos padangos išsyk gali prarasti viltį finišuoti pirmame dešimtuke. „Heston Airlines“ ekipažui taip pat teko stovėti trasoje dėl gedimų, nors tą dieną rezultatas buvo vienas iš geriausių.
Vidutinio greičio trasoje būna apie 10 slaptų kontrolės punktų, kuriuose fiksuojamas automobilių vidutinis greitis, trasos įveikimo laikas. Kiekviena pavėluota ar paskubėta sekundė kainuoja baudos taškus.
„Labai nelengva važiuoti idealiu laiku, - atvirauja pilotas
Valdas Valiukevičius. – Mūsų automobilis nėra labai greitas, tad prarandame laiką pagreitėdami. Stengiuosi, kad mano prietaisai rodytų idealų greitį, klausau šturmano komandų, o jis skaičiuoja tas sekundes. Šturmano darbas labai sudėtingas. Juolab, kad prieš Dakarą organizatoriai skelbė, kad mašinoje turi būti tik vienas skaitmeninis prietaisas, o kai kurie ekipažai jų turi po kelis. Viename lyderių automobilyje suskaičiavau šviečiančius septynis ekranus. Sunku prieš juos kovoti. Ypač prieš tuos ekipažus, kurie šiame maratone važiuoja jau ne pirmą kartą. Lyderių grupėje daug Ispanijos ekipažų. Šioje šalyje vyksta panašūs reguliarumo raliai, jie turi daug patirties, dalinasi vieni su kitais.“
„Heston Airlines“ ekipažas prarado viltis finišuoti pirmame dešimtuke po to, kai sugedo pavarų dėžė ir teko važiuoti be trečios pavaros, kuri yra labiausiai reikalinga.
„Kiekvieną rytą, išvažiuodami iš stovyklos, gauname kelio knygą, - pasakoja ekipažo šturmanas
Paulius Kavaliauskas. – Turiu pora valandų, kad susipažinti su trasa, suskaičiuoti vidutinių greičių sąlygas, visa tai pasižymėti kelio knygoje. Idealų važiavimo laiką seku kas kelis kilometrus ir diktuoju Valdui, kokiu greičiu važiuoti – greičiau ar lėčiau. Tobulėjame dienomis ir valandomis, tačiau pačioje pradžioje, pirmomis dienomis, kai dar nieko nesupratome, gavome nemažai baudos taškų, kurie mums sutrukdys patekti į pirmą dešimtuką. Tačiau būti tarp 20 geriausių irgi didelė garbė.“
