Anuomet jaunas vyras dirbo vietinės „Cadillac“ atstovybės įkurtame departamente, kuris rūpinosi išskirtinių poreikių turinčių klientų poreikiais. Trumpai tariant – jis pagal užsakymą sukurdavo bet kokį kėbulo tipą, kuris vėliau būdavo uždedamas ant „Cadillac“ važiuoklės.
„General Motors“ vadovas įžvelgęs milžinišką potencialą, sukūrė atskirą departamentą ir jo vadovu paskyrė ne ką kitą, o Harley Earl'ą.
Iš pradžių šiame departamente dirbo maždaug 15 darbuotojų, tačiau metams bėgant pagalbinių rankų gretos didėjo milžiniškais greičiais. Po penkerių metų, tame pačiame departamente dirbo jau 50 žmonių!
Noras šokiruoti
Originalių idėjų nestokojantis Harley Earl'as, po dešimties metų darbo „General Motors“ koncerne, pradėjo galvoti apie ambicingiausią savo projektą – automobilį, kuris neturėtų analogų visame pasaulyje. Naujasis projektas turėjo tapti brangaus ir niekam neparduodamo brangakmenio alternatyva. Į jį visi turėjo tik žiūrėti, bet nevažiuoti.
Po ilgų ir varginančių diskusijų ir prašymų patvirtinti projektą, Harley Earl'as gavo tai ką norėjo – ribotą biudžetą ir galimybę naudotis visais atsarginių detalių sandėlyje esančiais komponentais.
Techninė automobilio pusė nebuvo įspūdinga. Jis naudojo „Buick Super“ važiuoklę, galinius ratus suko 8 cilindrų, 5,2 litro darbinio tūrio benzininis variklis, išvystantis 141 arklio galią. Nieko įspūdingo, ar ne?
Didžiausią nuostabą kėlė automobilio eksterjeras ir tam tikri sprendimai, kurie masinėje gamyboje pasirodė tik po antrojo pasaulinio karo.
Ryškiausių išradimų sąraše buvo: elektra sulankstomas medžiaginis stogas, elektra valdomi langai, paslėpti priekiniai žibintai (panašią sistemą naudojo „Dodge Charger“ ir kiti amerikietiški automobiliai) bei automatiškai išlendančios durų rankenėlės.
Projekto autorius tikėjosi, jog šie sprendimai sugebės akimirksniu patekti į serijinę gamybą, tačiau sparčiai įsiplieskęs karas Europoje privertė „General Motors“ sustabdyti tolimesnes investicijas į naujų technologijų vystymą.
Tolimesnis gyvenimas
Jungtinėms Valstijoms nusprendus įsitraukti į antrąjį pasaulinį karą, pirmojo koncepcinio automobilio kūrėjas taip pat nusprendė atsitraukti nuo automobilių kūrimo.
1942 metais „General Motors“ koncerne jis įkūrė kamufliažų tyrimo ir mokymo padalinį. Bendradarbiaudamas su Pirmojo pasaulinio karo veteranais ir kolegomis iš D.Britanijos, talentingų inžinierių būrys siekė sukurti kareivius maskuojančius kamufliažus.
Pasibaigus didžiausiam pasaulio konfliktui, Harley Earl'as sugrįžo ten, kur jam ir buvo vieta – į automobilių dizainerio kėdę. Būtent jis padėjo Frankui Hershey realizuoti radikalią ir futuristišką „Cadillac“ dizaino kalbą, kurioje dominavo milžiniški pelekai.
Sukūrė legendą
Harley Earl'as ne veltui yra vadinamas vienu ryškiausiu automobilių dizaineriu, kuris kada nors dirbo „General Motors“ koncerne. Šiam vyrui neužteko sėkmingos karjeros ar pavydėtinai atrodančios banko sąskaitos. Oj ne.
Harley Earl'as visuomet sėmėsi įkvėpimo iš Europos automobilių industrijos. Jis dievino kitokį kolegų požiūrį į automobilių dizainą ir norą nuolatos tobulėti.
Atsižvelgdamas į naują sportiškų automobilių bangą Europoje, Harley Earl'as nusprendė, jog „General Motors“ vadovams atėjo metas pasakyti - „Vyrai, mums reikia sportiško automobilio, kuris galėtų lygiuotis į europietiškus analogus.“ Žinoma, visa tai skambėjo tik talentingo dizainerio galvoje.
Vietoj to, kad šią mintį pasiūlytų koncerno vadovams, jis pats ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo darbuotis prie projekto, kuris buvo pavadintas ... „Project Opel“. Ironiška, ar ne?
Sukūręs pirmą prototipą, Harley Earl'as savo projektą pademonstravo tuometiniam „Chevrolet“ markės vadovui – Ed'ui Cole.
Susižavėjęs kolegos projektui, Ed'as Cole'as net nesudvejojo ir skyrė pakankamai lėšų naujo modelio sukūrimui, kurio tarptautinis debiutas įvyko 1953 metais.
GALERIJA
VIDEO
